Nuo liepos 1 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4) pradeda veikti Portretų-etiudų paroda „Portreto manija“.
“(…) Galvoju… galvoju, ar tik mano maištas prieš vaizduojamąjį meną nebus prasidėjęs nuo mano portretų… Keletą kartų pozavau tapytojams, ir visuomet sunerimęs, nes tasai svetimas žvilgsnis, šliaužiojantis mano figūra, nes aš atiduotas tų akių valiai, akių akylų, susikaupusių, tarytum pernelyg įdėmių… ir jis ten už molberto, darantis su manim, kas tik šauna į galvą. Padėtis tiesiog nenormali, po šito galima daug ko tikėtis meninės kūrybos prasme… Bet jau tapant man kildavo įspūdis, kad tapytojo viršenybė prieš mane yra iliuzinė - paprasčiausiai todėl, kad jis negali užvaldyti mano pavidalo, o techniniai sunkumai, susiję su mano nosies, ausų, skruostų atvaizdavimu drobėje, daro jį veikiau sunkiai dirbančiu amatininku, nei mano kūno ponu ir valdovu. Ir darbui stumiantis į priekį tas linijų ir dėmių derinys, atkuriantis pavidalą, darėsi vis sudėtingesnis - kuo daugiau jis manęs perkėlė į drobę, tuo labiau aš ten viešpatavau, tuo sunkiau jam buvo ką nors pakeisti toje sistemoje, “su manim ką nors “ padaryti, perkurti. Manau, kad jei uola arba medis gebėtų jausti, patirtų būtent tokį ironiškai pergalingą jausmą tapytojui, atakuojančiam juos teptuku, sakyčiau, pergalingo bejėgiškumo jausmą, kylantį iš to, jog tapytojas, kad perprastų pavidalą, turi jam pasiduoti, o nuo tos akimirkos, kai perpratęs perkėlė į drobę, jau nebegali jo valdyti, nes dabar paveiksle karaliauja pats “daiktas” ir prislegia savo nepermaldaujamu tikroviškumu.
(…) Tapytojai, poetai ir jų šalininkai - tai tipiška adaptuota sąmonė: jie ne tik tiki, bet ir nori tikėti. Mano pretenzijos jiems kyla iš to, kad jų tikėjimas ateina pernelyg lengvai, netgi pernelyg paslaugiai, - maniakai, savo dirbtinei aistrai pasitelkią tam tikrą dirbtinę, istoriškai susiklosčiusią dalyko esmę. Ir nė vienas nenori prablaivėti. Kiekvienas daro ką galįs, kad nuskęstų savo manijoje. Ir mane nori joje nuskandinti. Aš ginuos!(…)”
Witold Gombrowicz, Dienoraštis I
Parodoje pristatomi pastarųjų dešimties metų laikotarpiu tapyti portretų etiudai, atlikti gyvai, iš natūros, dažniausiai penktadieniais tarp 11 ir 14 valandos. Portretams pozavo daugybė menininkų, rašytojų, aktorių, dainininkų, dėstytojų, mokytojų ir šiaip įdomių žmonių. Ačiū jiems!
Parodos dalyviai: Paulius Juška, Agnė Juškaitė, Elena Grisčenko, Ugnė Žilytė, Skaistė Verdingytė, Arturas Aliukas
Paroda veiks iki liepos 23 dienos
Dailininkų sąjungos informacija
