Eglė Butkutė
Specialybė:
Tapyba
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
Savo darbuose paliečiu tokias problemas kaip autentiškumo ir asmenybės nykimas, savęs kaip individo suvokimo sudėtingumas. Savo tapyba kalbu apie laisvę būti kitokiu. Mano motyvai atsiskleidžia kūno kultūros salės vaizduose, kuriuos renkuosi dėl asmeninių potyrių ir siekio iš jų išsilaisvinti.
Prisiminimai apie tą vietą, kur šokau per ožį, darydavau kūlverstį ar kabodavau ant skersinio, lėmė šių idėjų atsiradimą. Salės, pilnos vaikų. Žemų, aukštų, kresnų ir akiniuotų, paliegusių ir energingų – visi stengiasi atlikti tas pačias užduotis. Kabėjimas, kopimas, skrydis, vėl kabėjimas ir šuolis aukštyn. Jau nutolusios erdvės ir nebeatliekami veiksmai išlikę mano atmintyje iki šiol. Tas laikas neduoda ramybės neįgyvendintomis užduotimis, persekioja, lyg norėdamas priminti, kad gyvenime privalai atitikti tam tikrus normatyvus.
Atsigręždama atgal, sustojusi ties purvinais, vėjuotais stadionais, užklumpu save, atkuriančią situacijas, kuriose galimybės ir individualūs pasirinkimai buvo labai toli nuo siekių. Tapyba atgaivindama tas scenas vėl gyvenu fluorescentinėse salėse – grįžtu tapydama. Kalbu jau ne tik apie savo asmeninę patirtį ir būsenas. Kvestionuoju normatyvus: visgi, kas yra normalu, o kas jau nebe? Jungiu savo asmeninį santykį su praeitimi ir bendra to meto socialine atmosfera, kur kiekvienam, nukrypusiam nuo normos, skiriamos šiurkščios ar švelnios formos socialinė atskirtis.
Paveiksluose dominuojanti peizažinė struktūra turi man didelės reikšmės: praeitį reflektuoju tarsi žiūrėdama į išvaikščiotus, labai gerai pažįstamus peizažus, kurie vis kinta – virsta savotiška fikcija mano galvoje. Mano kūriniams būdingas eskiziškumas – siekiu perteikti prisiminimo, trumpos akimirkos užuominą. Kas kartą priėjusi prie darbo pati keičiuosi – tapau vis kitaip. Nebijau paveikslo sugadinti, kasdien žiūriu į jį kaip į savo būsenos atspindį, noriu nebemeluoti sau. Paveikslai negali būti galutinai pabaigti – besitęsiantys tušti plotai kalba apie tam tikrą tęstinumą. Tokį, kaip ir mano atminties slogutis.
Ir visgi man patiko ta žalia salės sienų spalva ir naujų sportbačių kvapas.
Prisiminimai apie tą vietą, kur šokau per ožį, darydavau kūlverstį ar kabodavau ant skersinio, lėmė šių idėjų atsiradimą. Salės, pilnos vaikų. Žemų, aukštų, kresnų ir akiniuotų, paliegusių ir energingų – visi stengiasi atlikti tas pačias užduotis. Kabėjimas, kopimas, skrydis, vėl kabėjimas ir šuolis aukštyn. Jau nutolusios erdvės ir nebeatliekami veiksmai išlikę mano atmintyje iki šiol. Tas laikas neduoda ramybės neįgyvendintomis užduotimis, persekioja, lyg norėdamas priminti, kad gyvenime privalai atitikti tam tikrus normatyvus.
Atsigręždama atgal, sustojusi ties purvinais, vėjuotais stadionais, užklumpu save, atkuriančią situacijas, kuriose galimybės ir individualūs pasirinkimai buvo labai toli nuo siekių. Tapyba atgaivindama tas scenas vėl gyvenu fluorescentinėse salėse – grįžtu tapydama. Kalbu jau ne tik apie savo asmeninę patirtį ir būsenas. Kvestionuoju normatyvus: visgi, kas yra normalu, o kas jau nebe? Jungiu savo asmeninį santykį su praeitimi ir bendra to meto socialine atmosfera, kur kiekvienam, nukrypusiam nuo normos, skiriamos šiurkščios ar švelnios formos socialinė atskirtis.
Paveiksluose dominuojanti peizažinė struktūra turi man didelės reikšmės: praeitį reflektuoju tarsi žiūrėdama į išvaikščiotus, labai gerai pažįstamus peizažus, kurie vis kinta – virsta savotiška fikcija mano galvoje. Mano kūriniams būdingas eskiziškumas – siekiu perteikti prisiminimo, trumpos akimirkos užuominą. Kas kartą priėjusi prie darbo pati keičiuosi – tapau vis kitaip. Nebijau paveikslo sugadinti, kasdien žiūriu į jį kaip į savo būsenos atspindį, noriu nebemeluoti sau. Paveikslai negali būti galutinai pabaigti – besitęsiantys tušti plotai kalba apie tam tikrą tęstinumą. Tokį, kaip ir mano atminties slogutis.
Ir visgi man patiko ta žalia salės sienų spalva ir naujų sportbačių kvapas.
