Menotyrininkė Evelina Januškaitė-Krupavičė
Nuotraukoje: Matt Durran (Anglija) „Anapus matymo / anapus prisilietimo“
Ir ne tik džiazuojančiais karšto stiklo meno procesais, bet ir instaliatyvia, aplinkoje itin derančia sukurtų darbų paroda, tapusia didele švente estetinio suvokimo pagrindą įgavusioms žiūrovų akims. Naujojo Panevėžio miesto dailės galerijos paviljono erdvės labai tinka stiklo meno eksponavimui. Didelės vitrinos, daug natūralios šviesos, erdvus atriumas prisidėjo prie svariai atrodančios ekspozicijos. Simpoziumo „Glass Jazz“ eksponatai sužibo įvairiausiomis spalvomis, formomis, faktūromis, o vakarėjančios saulės nutvieksti paviršiai žaižaravo nelyginant įkaitinta tąsi stiklo masė.
Neįtikėtina, ką simpoziumo dalyviai, padedami stiklo studijos „Glasremis“ technikų, prieš kuriuos visuomet žemai lenkiu galvą, spėjo nuveikti per mažiau nei savaitę. Žiūrovui, pirmą kartą atėjusiam į karšto stiklo liejimo studiją, gali susidaryti įspūdis, jog viskas itin paprasta. Profesionaliai įvaldyti įrankiai, disponavimas tūkstantine temperatūra įkaitinta medžiaga ir prieš pat akis gimstantys originalūs stiklo objektai apgaulingai verčia manyti, jog viskas čia – tik improvizacija. Kaip džiaze, kažkada atsiradusiame marginalizuotoje visuomenės dalyje, tačiau išaugusiame į garbingą muzikos žanrą. Vakarų kultūros muzikinis supratimas ir vertinimas ilgą laiką rėmėsi harmonijos ir griežtos struktūros principais. Su tam tikrais apeiginiais ritualais siejami juodaodžių ritminiai motyvai įnešė į europietišką muziką improvizacijos ir džiugesio, mėgavimosi procesu prieskonio. Pats grojimo aktas tapo žaidimu, į šią atmosferą interaktyviai įtraukiančiu ir žiūrovą. Nors intensyviame stiklo liejimo ir pūtimo procese nedaug vietos komunikacijai su žiūrovu, tačiau, kaip ir kasmet, simpoziumo organizatoriai kvietė į atviras kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas galėjo iš itin arti stebėti gimstančio stiklo meno kūrinio procesą.
Kūrybinė improvizacija ir yra vienas pagrindinių „Glass Jazz“ naratyvų, kuris, panašu, organizatorių jau išgrynintas ir įtvirtintas visų stiklo meno bendruomenės ir gerbėjų sąmonėse. Simpoziumo rengėjai dalyviams, kurių šiemet buvo devyniolika iš dvylikos skirtingų šalių, neužduoda konkrečios temos kūrybai. Komunikuodami ir bendradarbiaudami šio neeilinio proceso dalyviai jungia skirtingas patirtis, idėjas, įgūdžius ir inspiracijas, paversdami jas trapaus, tačiau tuo pačiu kokybine prasme tvirto stiklo meno kūriniais. Kūriniai tampa kiekvieno menininko refleksija jam aktualia tema, jo socialinio, politinio konteksto atspindžiu arba tiesiog karščiu įšaldyta trapaus laiko metafora. Stiklo mene laiką žymi pauzės, ritmo, pasikartojimo, cikliškumo sampratos, aktyviai veikiančios ir muzikos srityje. Ko gero, improvizacija daugeliui asocijuojasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu, apie kurį dažnai kalbama dabartiniame mokslo diskurse, turint galvoje fizinio pasaulio struktūrą, netikėtumą ir realybės suvokimą. Taip, studijinis stiklo meno kūrinys kaip ir muzikinė kompozicija turi privilegiją tapti netikėtu rezultatu. Tačiau tie, kas bent šiek tiek išmano karšto stiklo technologijų ypatumus, nė akimirkos nesuabejos specialių įgūdžių būtinybe šiuose sudėtinguose procesuose – stiklo meno kūriniui atsirasti nepakanka trumpo improvizacinio blyksnio.
Petr Kuchta / Ivoš Stodola (Čekija) „Je to nutny..?“
Žinoma, čia yra performatyvaus veiksmo, yra erdvės eksperimentuoti, drąsos sumanymą keisti eigoje, tačiau galutinio rezultato neapibrėžtumas reikalauja ne tik meistriškumo, talento, bet ir sąmoningo suvokimo ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o improvizacija nėra chaosas – tai sisteminga struktūra, žaismės ir profesionalaus atlikimo sintezė. Kaip kad Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti“. Simpoziumo formate kiekvienas dalyvis gauna tam tikrą laiko atkarpą kūrybiniame ceche ir turi produktyviai jį paskirstyti. Todėl, kalbėdami apie procesus simpoziume, mes visuomet kalbame apie laiką: laiką, skirtą įvaldyti technologines subtilybes, apie pasirengimo darbui trukmę, apie tai, kad vien kūrinio atkaitinimui gali prireikti keliolikos valandų, apie laiką nuo kūrybinės idėjos atsiradimo iki akimirkos, kai uždaroma atkaitinimo krosnis ir skvarbiais žvilgsniais eksponatus gali palytėti auditorija. Galvojant apie laiką meno kūrime, peršasi tam tikra kūrybinės kontempliacijos, laiko tėkmės apmąstymo paradigma, bet „Glass Jazz“ simpoziume kintančio bei sustabdyto laiko koncepcija jungiasi ir maišosi su aktyviomis improvizacijomis, tad stiklo meną norisi priskirti vyksmo menui, kur svarbiau procesas, o ne rezultatas. Kita vertus, šiame simpoziume parodinis rezultatas nusipelno atskiro įvertinimo, o parodoje eksponuojamomis simpoziumo fotografijomis taip pat permąstoma laiko metafora.
Paulius Rainys (Lietuva) „Jei tave kas nors *isa – pamėgink atsipalaiduoti. Gal patiks“
Projektas išskirtinis ne tik todėl, kad tai yra vienintelis tokio masto ir apimties renginys ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje, bet ir dėka akumuliuojamo estetinio krūvio, kurį sukuria stiklo meno ir džiazo muzikos komponentų sąveika. Tačiau, siekdami praplėsti simpoziumo ribas ir sampratas, organizatoriai integruoja ir kitas meno sritis. Nors stiklo menas čia yra konceptualusis pagrindas, renginys nuolat pildomas džiazo melodijomis, šviesos lazerių, pirotechnikos ir fejerverkų šou, poezija, įtraukiami ir teatro elementai. III-ajame simpoziume buvo kuriami haiku, eilėraščiai, simpoziumo dainos, esė, vyko edukacinės improvizacinės dirbtuvės, kūrybiniai vakarai ir dar daug visko kulisuose. Turinį papildo performatyvius kūrybinius procesus įamžinusi fotografija. Žymūs miesto fotografai vėl įsitraukė į simpoziumą, fiksuodami stiklo menininkų portretus, kontekstualią jų aplinką ir nuo įkaitusios atmosferos kylančias vibracijas, vizualinius trikdžius bei dūmų užsklandas. Ir visi kūrėjai, įvairiomis formomis ir pavidalais prisidėję prie originalaus renginių išpildymo, pristatomi kaip simpoziumo dalyviai. Stebint simpoziumo slinktis ir plėtrą, kitame tikėsimės jau ne tik meno, džiazo, fotografijos, poezijos, bet ir šokio, teatro ar daugiau meninių action vyksmų. Turint tokį stiprų pamatą, „Glass Jazz“ ilgainiui galėtų tapti tarpdiscipliniu festivaliu, rengiamu nutolus nuo šiuolaikinių kultūrinių centrų, periferijoje.
Jeffrey Sarmiento (Anglija) „Prototipai“
Pastaruoju metu galima drąsiai pasidžiaugti tam tikru stiklo meno srities pakilimu. Turiu galvoje ne tik simpoziumą, bet ir ryškų jaunųjų kūrėjų suaktyvėjimą, pokyčius akademinėje sistemoje, menininkų įsitraukimą į įvairias parodines ir kūrybines veiklas, puikiai organizuojamus festivalius (pavyzdžiui, pastarasis „Vitrum Balticum“ festivalis Kaune). Džiugina III-ajame „Glass Jazz“ simpoziume ryškus idėjinio pamato stiprinimas ir kitų sričių, tampančių ne tiek papildančiu veiksniu, bet labiau organiška šiuolaikinių menų sinteze, įtraukimas.
Matt Durran (Anglija) „Anapus matymo / anapus prisilietimo“
„Glasremis“ yra vienintelė tokio aukšto profesinio lygio studijinė karšto stiklo bazė tiek technikos, tiek žmogiškųjų išteklių prasme Lietuvoje. Dėl šių priežasčių simpoziumas yra orientuotas į technologinį pažinimą, technologinės bazės eksploatavimą, karšto stiklo kaip medžiagos savybių išmėginimą ir pritaikymą realizuojant menines idėjas. Po kiekvieno simpoziumo „GlassRemis“ studijoje saugoma stiklo kūrinių kolekcija pasipildo naujais, unikaliais kūriniais, kuriuos, deja, kol kas tenka lokalizuoti uždarose ir viešai neprieinamose erdvėse. Brandinama sena Kriukų svajonė sukurti ir atidaryti stiklo muziejų galėtų tai išspręsti, o simpoziumo „GlassJazz“ metu sukurti darbai kartu su kitų autorių padovanotais kūriniais jau sudarytų nemenką ir išties įspūdingą muziejaus eksponatų kolekciją. Stiklas dar prieš mūsų erą datuojamuose šaltiniuose buvo priskiriamas prie tokių materijų kaip brangieji metalai ar brangakmeniai ir išliko vienintele „magiškąja materija“, sukurta žmogaus.
Remigijus Kriukas (Lietuva) „Vėjyje“
