Dailėraštis

Parengė Rūta Paitian

 

Tapytojas, dailėtyrininkė ir kompozitorius – ne tai ne knygos ar filmo pavadinimas, nors verta pripažinti – įtaigos netrūksta. Jums prieš akis vienos menininkų šeimos atstovai: Henrikas, Lijana ir Mykolas Natalevičiai. Tiesa, šią šeimą sudaro ir dar vienas narys, teptuką, plunksną ar muzikavimą iškeitęs į dviračių sportą Paulius.

Kūrybiniai ieškojimai, prasmės, karantino įtaka, dailėtyra, Lietuvos vardo garsinimas ne tik meno pasaulyje ir kiti Natalevičių šeimos kūrybinio gyvenimo ypatumai. Susipažinkime su jais iš arčiau.

 

Ką reikėtų žinoti apie Natalevičių šeimyną pirmą kartą apie ją išgirdus?

Lijana: Nesam išskirtiniai, šeima kaip šeima. Ar išvis reikia ką nors žinoti? Mes ne kokie šiuolaikiniai lietuviški „selebričiai“, kad mumis domėtųsi ar kažką pikantiško norėtų iškvosti. Menininkai vieni kitus pažįsta, o pašaliniams gal ir nebūtina žinoti ką nors ypatingo.

Henrikas: Dailininkų šeima, kurios palikuonys (sūnūs) pasuko ne tėvų pėdomis.

 

Kaip atėjote į šį kelią, kuriame esate?

Lijana: Mes su Henriku tiems laikams labai įprastu keliu. Jis – vilnietis – lankė keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla), po to iš pirmo karto (tiems laikams neįtikėtinas dalykas!) įstojo į tapybą Lietuvos dailės institute. Sako, kad Vladas Karatajus įžvelgė jo talentus. Aš (kaunietė) taip pat nuo vaikystės mokiausi dailės Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje, po to – Dailės institutas. Džiaugiuosi, kad netapau dailininke, nors jaunystėje svajojau apie grafiką. Vidutinybių dailėje daugybė, o dailėtyroje realizuoju savo polinkius.

 

Ar pritariate minčiai, kad jei tėvai menininkai, tai ir vaikai bus menininkai?

Lijana: Tikrai ne. Gal anksčiau taip būdavo – ištisos dailininkų arba muzikų dinastijos. Dabar viskas keičiasi, kvestionuojamos vertybės, kitos sritys labiau vertinamos, garantuoja sotesnę egzistenciją. Vaikai nuo vaikystės mato, kaip gyvena menininkų ir nemenininkų šeimos. Dailininkai pateikiami kaip atitrūkę nuo tikrovės, vos ne marginalai, nesugebantys pasirūpinti savimi. Ir vaikai nenori tokio gyvenimo.

Mykolas: Visiškai nebūtinai. Statistiškai tikimybė yra turbūt didesnė, tačiau vaikai nėra tėvų kopijos. Mudu su broliu netapom dailininkais. Aš nuėjau į muziką, brolis į sportą ir automobilių inžineriją. Net kartais pagalvoju, kaip įdomiai genai susidėlioja. Mus su broliu labai stipriai traukia automobiliai, brolis lenktyniavo automobiliais, paskui perėjo į dviračių sportą. Aš taip pat svajojau apie automobilių lenktynes, net buvau tinkamą automobilį nusipirkęs, tačiau dėl įtempto darbų grafiko vis neužtekdavo laiko. Galų gale pasukome gana skirtingais keliais.

 

Su sūnumis Pauliumi (kairėje) ir Mykolu. 1990

 

Mykolai, papasakokite apie savo vaikystę. Ką reiškia užaugti tapytojo ir dailėtyrininkės šeimoje?

Mykolas: Visų pirma tai, kad menas užaugus su menininkais atrodo natūrali būsena. Jei visuomenėje menininkai yra laikomi kažkiek neįprasti, tai šeimoje matai visą tą virtuvę ir meninė būties pusė tampa kasdienybe.

 

Ar tėvų buvimas meno pasaulyje palengvino jūsų žingsnius į jį?

Mykolas: Kaip jau minėjau, tas meninis pasaulis tada atrodo įprastas ir būtų net keista jame nedalyvauti. O jei žiūrėti konkrečiau, kadangi mano ir tėvų disciplinos skiriasi, tai tas poveikis buvo labiau per aplinką, per mąstymo būdą, netiesioginis. Mano žingsniai muzikoje buvo labai savarankiški ir tėvai labiausiai padėjo tiesiog palaikydami psichologiškai. Kad kažkaip labai būtų palengvinęs nepasakyčiau, gal labiau praturtinęs. Vaikystėje labai anksti pradėjau piešti ir linkau prie dailės tad tėvai parekomendavo pasimokyti J. Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje baigiau tapybos specialybę. Tėvai buvo labai demokratiški ir stengėsi neprimesti savo pozicijų.

 

Kada pastebėjote, kad Mykolas turi polinkį į meną?

Henrikas: Nuo mažens abu sūnūs labai įdomiai piešė, gražiai lipdė, atrodė, kad bus dailininkai. Lankė sustiprinto piešimo klases. Mokykloje abu laimėdavo visokius vaikų piešinių konkursus, Mykolas net yra gavęs tuometinio Vilniaus mero Rolando Pakso apdovanojimą (kurie skiriami talentingiems vaikams) už laimėtus laurus tarptautiniuose piešinių konkursuose. Kadangi labai nespaudėm atsidėti dailei (tiesiog galvojom, kad suveiks genetika ir abu vaikai savaime pasuks dailės linkme), augant ryškėjo ir kiti polinkiai, Mykolas kažkaip nepastebimai palinko į muziką, parodydamas netikėtą atkaklumą, o jaunėlis Paulius – į techniką (baigė VGTU transporto inžineriją) ir sportą: kurį laiką kultivavo automobilių sportą, šiuo metu treniruojasi kalnų dviračių sportą, yra sėkmingai atstovavęs Lietuvai tarptautinėse kalnų dviračių varžybose.

 

Iš ko semiatės įkvėpimo? Kas jus įkvepia kurti?

Henrikas: Daug kas: gamta, žvejyba, prilygstanti meditacijai. Maudytis ir gulėti prie ežero nemėgstu, o žvejoti ežere galėčiau dienų dienas. Gamta ir įkvepia, ir nuteikia, ir suteikia idėjų. Dėl to esu nutapęs natiurmortų su lydekonis, „Išvykų į gamtą“ ciklus, kuriuose realūs dalykai pinasi su fantastiniais. Ir ne tik gamta – filmai, literatūra, kitų dailininkų kūrybos motyvai.

Mykolas: Mane labiausiai įkvepia perskaitytos knygos, straipsniai, išklausyta muzika, pamatyti meno kūriniai. Tačiau gali įkvėpti ir pokalbiai su kolegomis, gamta, laisvalaikis.

 

Asmeninė paroda „Piešiantis ant vandens“ galerijoje „Lietuvos aidas“ Vilniuje. 1998

 

Ar menininkas gali turėti discipliną? Galbūt patys ją turite?

Mykolas: Menininkas privalo būti disciplinuotas, tik ta disciplina yra specifinė. Turi būti paskirtas laikas konkretiems veiksmas, tačiau būtina turėti laiko fantazijoms, apmąstymams, pasivaikščiojimams. Laisvo ir neapibrėžto laiko turi būti, tačiau be disciplinos labai sudėtinga ką nors pasiekti, todėl menininkui tenka ieškoti to pusiausvyros taško.

 

Henrikai, ar turite kokių ritualų ruošiantis parodoms? Ar/Kaip pasikeičia jūsų gyvenimas jai artėjant?

Henrikas: Kokie čia ritualai? Tiesiog rengiantis parodai, keičiasi ir intensyvėja gyvenimo ritmas. Atsiranda visokių papildomų darbų, rūpesčių.

 

Ar tikite autoritetais? Galbūt patys jų turite? O gal kaip tik jų nebuvimas išlaisvina?

Lijana: Nelygu ką laikai autoritetu. Jei kalbame apie politinius ar ideologinius stabus, tai tikrai ne. Bet kiekvienas tarp pažįstamų, artimų žmonių, profesijos kolegų turime gerbtinų žmonių – už jų sąžiningumą, teisingumą, talentus ir kitas dorybes. Ar jie autoritetai? Taip. Būtų visai ciniška neturėti autoritetų. Man didelis autoritetas buvo tekstilininkas profesorius Vladas Daujotas (1921–2009). Kilnus, kuklus, tolerantiškas. Be tokių pavyzdžių gal net būtų sunku gyventi.

Henrikas: Kai kurie dailininkai, jų gyvenimai ir kūryba man dideli autoritetai. Van Gogh, Rene Magritte, Jan Vermeer. Padarė įspūdį profesoriaus Antano Gudaičio asmenybė. Toks laisvas, tolerantiškas anų laikų žmogus.

Mykolas: Žmogus negali sutelkti dėmesį į visą aplinką vienodai, visada kažką pasirenkame. Taip pat ir autoritetus. Netikiu tais, kurie sako kad neturi autoritetų. Čia labiau skambios frazės. Tokios kaip „man nesvarbu ką apie mano meną pagalvos klausytojas (ar žiūrovas)“. Tai kam tada rodytis? Skambios frazės traukia dėmesį, tačiau jos nevisada būna tikslios ar nuoširdžios. O autoritetai gali būti įvairūs. Man, pavyzdžiui, tėvai yra autoritetai savo profesinėse srityse. Mačiau kiek jie laiko skyrė savo gebėjimams tobulinti ir man tai yra labai žavu. Mačiau gerus pavyzdžius.

 

Jūsų nuomone, kokie didžiausi iššūkiai menininkams Lietuvoje?

Henrikas: Jaunystėje vieni iššūkiai: įstvirtinti meniniame gyvenime, kažką nuveikti, ant kojų pastatyti vaikus. Sulaukus brandos, vėl kitaip viską vertini. Be abejo, didžiausias iššūkis – išgyventi. Jei pradėsiu kalbėti apie tai, kad valstybė Lietuvoje nepakankamai remia menus, kultūrą, nieko naujo nepasakysiu, tik atrodys kaip nykus burbėjimas.

Mykolas: Turbūt, kad panašūs kaip ir daugelyje kitų nedidelių valstybių – gyvenimo būdo pusiausvyros, prasimušimo į platesnius vandenis, pragyvenimo. Kai meno rinka yra nedidelė yra lengviau būti pastebėtam, tačiau sunkiau yra gauti užtikrintą atlygį. Kolega iš Lenkijos man pasakojo, kad kompozitoriai Lenkijoje gyvena gana gerai. Jų rinka didelė, jiems nebūtina veržtis į užsienį, užtenka savos šalies. Mūsų atveju yra kitaip.

 

Kaip reaguojate į kritiką? Ar dažnai su ja susiduriate, o galbūt patiems tenka kritikuoti?

Henrikas: Meno pasaulio be kritikos nebūtų. Ir pats kritikos sulauki, ir kitus kritikuoji. Reaguoji įvairiai – žiūrint, kas kritikuoja, ar žmogus, kurio nuomonė tau svarbi, ar šiaip koks prašalietis, nelabai išmanantis, ką kritikuoja. Būna visaip, kartais įsižeidi. Gal dailininkui blogiau, kai niekas nepastebi, nekritikuoja. Šiais laikais dažnai taip būna – dailininkas surengia parodą, o spaudoje – tyla, jokio dėmesio. Nei kritikos, nei pagyrų.

Mykolas: Kritika yra labai geras dalykas, tik reikia mokėti ją panaudoti. Be abejo, pasitaiko ir negatyvios bei nekonstruktyvios kritikos. Reikia atsirinkti, tačiau kita vertus suprasti, kad kritika yra kasdienybė.

 

Ar esate savikritiški? Kaip sekasi susidoroti su tuo visada neigiamai nusistačiusiu vidiniu kritiku?

Henrikas: Visi turi tą vidinį kritiką. Tai eina iš vaikystės. Būna visaip – ir sekasi, ir nesiseka nutildyti jo balsą. Kartais jo klausaisi, kartais veji šalin, bet be savikritikos nebūtų judėjimo į priekį.

Mykolas: Tas vidinis kritikas nebūtinai visada yra neigiamai nusistatęs. Svarbu, kad mūsų vidinis dialogas būtų subalansuotas. Reikia stebėti kaip kritikuojame kitus, jei esame linkę į konstruktyvią, palaikančią kritiką, tai ir savęs viduje per daug nekankinsime. Juolab, kad niekada nebūna taip kad viskas būtų vien tik blogai, ar vien tik gerai. Viską galima patobulinti, o kiekvienoje klaidoje slypi pamoka.

 

H. Natalevičius. Dėžutės vidus. 1993. Medis, al., 9x18 cm. A. Baltėno nuotr.

 

Kaip reaguojate į pagyras? Liaupses?

Henrikas: Pagyrų visada smagiau klausytis nei kritikos. Per daugelį metų jau sugebi atskirti, kur pelnytos pagyros, o kur tuščios liaupsės.

Mykolas: Geras žodis yra gerai, tačiau kai gero yra per daug irgi negerai. Nuoširdumas yra labai svarbus. Nenuoširdžios liaupsės dažniausiai kelia įtarimą.

 

Ar buvimas menininkų šeimos atstovu padeda gyvenime ar kartais kiša koją?

Henrikas: Nei padeda, nei trukdo. Gyveni savo gyvenimą ir tiek. Kad esi menininkas negauni jokių papildomų dividendų, nebent jautiesi kažkiek išsiskiriantis iš pilkos minios ir tai suteikia šiokį tokį pasitenkinimo jausmą.

Mykolas: Dėl to yra tam tikras žinomumas, atpažįstamumas menininkų terpėje. Taip pat meno lauko supratimas; meno laukas atrodo savas.

 

Lijana esate dailėtyrininkė, ar dažnai tenka kaip nors įvertinti vyro, sūnaus kūrybą galbūt ne kažkur viešai, o privačiai?

Lijana: Be abejo, tenka. Tik sūnaus atveju dažniausiai apsiriboji „patinka“ – „nepatinka“, nes nesijauti profesionali vertintoja. Muzikos kūrimas – kaip matematika, man sunku spręsti, ar pagal taisykles ten viskas sudėliota. Tuo tarpu vyro kūrybos atveju jaučiuosi tikra profesionalė ir nė kiek nesivaržydama jį kritikuoju. Tai figūros per daug vienodos, tai mechaniškai kas nors padaryta, tai tapybiniai planai neišryškinti. Kaip nekeista, nepyksta, net pripažįsta, kad teisingos pastabos. Bet kadangi vyrą laikau geru menininku, kritikuoti tenka ne per dažnai.

 

Ar sunku būti dailėtyrininku Lietuvoje?

Lijana: Negaliu kalbėti už visus. Jei šis darbas patinka, nesunku. Man lengva, nes patinka akademinis darbas – iš trijų dailėtyros sričių (teorijos, istorijos ir kritikos), save priskiriu prie dailės istorikų. Patinka sėdėti archyve ar bibliotekoje, rinkti medžiagą, patirti atradimo džiaugsmą. Patinka rašyti, apžiūrėti parodas, bendrauti su menininkais, klausyti, kaip jie vertina vieną ar kitą reiškinį (čia geriausia mokykla dailėtyrininkui – pažinti kūrybą iš vidaus). Visuomet turi ką veikti, visuomet tavo paslaugų kažkam reikia.

 

Ar dailėtyrininkas gali išlikti objektyvus vertinant galbūt jo skoniui nepatinkančius kūrinius? Apskritai ar sunku išlikti nešališkai?

Lijana: Sunku išlikti nešališkai. Kurdamas menininkas atskleidžia subjektyvų požiūrį. Tu vertini kūrinį taip pat iš savo subjektyvaus matymo taško. Tiesiog stengiesi pasiekti tam tikrą profesionalumo lygį, kad neleistum subjektyviems faktoriams, simpatijoms ir antipatijoms lemti tavo sprendimų. Sunkiau vertinti ne tiek tavo skoniui neįtinkančius kūrinius (jei jie pakankamo profesinio lygio), kiek apskrtitai prasto lygio meną. Sunku meluoti, stengiesi surasti kažką pozityvaus, išsisukinėji, nesi sąžininga sau. Ir aišku, kenki savo vardui, nes geras kritikas niekada nerašys apie blogą meną pozityviai.

 

H. Natalevičius. Muzikos instrumentas. 1988. Drb., al., 90x100. LNDM. A. Baltėno nuotr.                                  H. Natalevičius. Medis. 1980. Drb., al. 116x89 cm. Jane Voorhees Zimmerli dailės muz., Rutgers, New Jersey un-tetas

 

Ar dailėtyra gali būti įvardijama kaip kūryba?

Lijana: Dailėtyra yra tikrų tikriausia kūryba, nes pirmiausia analizuoji, savo vertinimus suformuluoji mintyse, o po to juos išdėstai literatūrine forma. Vieni dailėtyrininkai geri analitikai, bet neįdomiai pateikia savo įžvalgas, neturi literatūrinės gyslelės, o kai kurie – tikri rašytojai, skaitai ir stebiesi, kaip jiems taip pavyko.

 

Ar dailėtyrininkui įmanoma mėgautis menu atsiribojant nuo profesijos?

Lijana: Pastebėjau, kad sunku atsiriboti nuo profesinio žvilgsnio. Net jei žvalgaisi po parodą savo malonumui, vis tiek pasąmonėje įsijungia kritikas, darantis išvadas – tas pavyko, anas nepavyko, o apskritai paroda visai nebloga. To neišvengsi, jei esi profesionalas, galima sakyti, kad mes jau sugadinti, niekad negalėsim tik mėgautis menu.

 

Lijana yra dailėtyrininkė ar jums abiem vienu ar kitu gyvenimo momentu nėra kilusi mintis pasukti į dailėtyrą?

Henrikas: Na, ką jūs, turbūt juokaujat? Čia reikia sugebėti.

Mykolas: Apie tai negalvojau, nes potraukis muzikai buvo labai stiprus. Nors, matyt, iš mamos potraukį teorijai ir rašymui būsiu paveldėjęs, nes prieš kelis metus tapau meno daktaru. Man patinka rašyti, analizuoti įvairius meninius procesus, tačiau potraukis kūrybai visada nugalėdavo.

Mykolai, kada susiejote savo gyvenimą su muzika?

Mykolas: Į muziką pasinėriau keturiolikos metų, radęs knygyne knygą apie elektroninę muziką su kompiuterinėmis programomis. Savarankiškai išmokau natas, groti sintezatoriumi, o šešiolikos metų pradėjau lankyti B. Jonušo muzikos mokyklą, kurioje mokė netradicinio amžiaus mokinius.

 

Kaip nusprendėte kandidatuoti į Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininko postą?

Mykolas: Man patinka iššūkiai. Be to visada domino visuomeninė veikla. Jei kalbėti konkrečiau, tai mūsų organizacijoje nėra tiesioginių pirmininko rinkimų. Yra renkama taryba, o jau po to joje išsirenkamas pirmininkas. Į tarybą kandidatavau, kad galėčiau prisidėti prie teigiamų pokyčių organizacijoje ir džiaugiuosi, kad gavau kolegų pasitikėjimą dirbti šį darbą. Jau kurį laiką buvau narys, aktyviai dalyvavau šiuolaikinės muzikos renginiuose kaip kūrėjas ir kaip organizatorius. Tai buvo natūrali seka.

 

Kaip sekasi suderinti kūrybą su atsakingomis pareigomis?

Mykolas: Šių skirtingų veiklų derinimas reikalauja atsakingo laiko planavimo ir didelio susitelkimo. Gelbsti tai, jog veiklos yra labai skirtingos. Kompozitoriaus tiesioginis darbas yra labai intravertiškas – užsidarai ir kuri savo garsų pasaulį. Vadovo darbas, kita vertus, reikalauja labai didelės koncentracijos ir greitos reakcijos. Jame labai daug bendravimo su žmonėmis, problemų sprendimo. Veiklos objektai yra labai skirtingi – menininkai dirba neapibrėžtume, vadovai labai konkrečiuose dalykuose.

Jei ne dabartinis pasirinktas profesinis kelias, kuo būtumėt norėję būti?

Henrikas: Niekad apie tai negalvojau. Reiškia, esu teisingame kelyje.

Lijana: Esu patenkinta savo pasirinkimu, nors, manau, kad būčiau nebloga literatė, istorikė, žurnalistė, t. y. humanitarinių sričių atstovė.

Mykolas: Esu svarstęs, kad jei ne muzika, tai būčiau turbūt tapęs architektu, automobilių dizaineriu arba ėmęsis kompiuterinės grafikos bei animacijos.

 

Henrikai, jūsų sūnus kompozitorius. Ar pačiam nėra kilusi mintis sukti į muziką?

Henrikas: Pačiam niekad nekilo. Tačiau mano tėvai galvojo kitaip ir vaikystėje skatino mokytis groti akordeonu. Ir pats to norėjau, prašiau tėvų nupirkti instrumentą. Būdamas moksleivis lankiau akordeono pamokas vaikų klube „Olimpija“, dar ir dabar tas akordeonas namie stovi. Kažkaip savaime baigėsi potraukis muzikai, gal sunkumai atbaidė. Manau, kad nesu gabus.

 

Ar klausotės muzikos kurdamas? Jei taip, kokius jos žanrus mėgstate?

Henrikas: Kartais klausausi, mėgstu klasikinę muziką ir gerą popmuziką, šiek tiek džiazą (Janis Joplin, Louis Armstrong). Bet dažniausiai noriu, kad dirbant fone skambėtų kas nors visai nereikšmingo, net banalaus, netrukdančio susikaupti.

 

Ar jau esate ten, kur ir norėjote būti? Esi tuo, kuo ir norėjai būti?

Henrikas: Taip, nuo vaikystės svajojau tapti dailininku ir juo esu. Ko dar galėčiau daugiau norėti?

Lijana: Beveik esu ten, kur ir norėjau būti. Nors pastaruoju metu kartais graužia mintis, kad ir to neišmokau, ir ano nepadariau, nors galėjau. Tas vidinis kritikas, kurį minėjot, neduoda ramybės. Bet iš esmės negalėčiau skųstis.

Mykolas: Gyvenimas yra procesas, o ne rezultatas. Menininkui pasakyti, kad jau esi ten, tolygu mirčiai. Vadinasi jau viskas padaryta, daugiau nieko daryti nereikia. Dabar turiu daug tikslų ir planų, kuriuos norisi įgyvendinti. Būtų keista, jei būtų kitaip.

 

Negalėčiau gyventi be...?

Henrikas: Hm, niekad nesusimąsčiau. Be daug ko, geriau nevardyti.

Lijana: O aš žinau – be kavos.

Mykolas: Turbūt, kad kaip ir visi, be maisto, oro ir vandens. O jei kalbėti rimčiau ir ne apie bazinius poreikius, tai nieko labai originalaus nepasakysiu. Be kūrybinio proceso.

 

Koks jūsų gyvenimo šūkis?

Henrikas: Neturiu tokių.

Lijana: Ir aš neturiu. Viskas, kas su šūkiais, lozungais, devizais, primena sovietmetį. Ten visa aplinka buvo vien šūkiai.

Mykolas: Viskas yra įmanoma, tik viskam reikia laiko.

Yra tekę girdėti įvairių pasakymų apie kūrybą. Vieni menininkai ją laiko meditacijos forma, kiti – fiziologiniu poreikiu. Kas jums yra kūryba?

Henrikas: Gyvenimo būdas. Nieko kito nemokėčiau daryti ir turbūt neišmoksiu. O kiekviena epocha turi savo kūrybos apibrėžimą: XIX a. – susitapatinimas su kūrybos objektu, vidinis išsiliejimas, vaizduotės išlaivinimas, XX a. modenizmas – ir jūsų minėti fiziologiniai poreikiai, pasąmonė, automatizmas ir t. t.

Mykolas: Sakyčiau, kad kūrybinį procesą jaučiu kaip fiziologinį poreikį. Ilgesnį laiką nekuriant atrodo, kad jautiesi tarsi nepatogiai, tarsi kažkas negerai. Kas man yra kūryba – nežinau, bet be kūrybinio proceso gyventi negaliu.

Kas jums yra įdomiausia, būnant kūrėju?

Henrikas: Turbūt pats kūrybos procesas, lemiantis gyvenimo būdą, kad kasdien neįsuka rutina, kiekviena diena vis kitokia. Priešingai nei kokio klerko, nuobodžiai sėdinčio ištisas valandas biure. Čia kažko naujo nesugalvosi.

Mykolas: Skirtingų, kartais, atrodo, nesujungiamų dalykų jungimas.

 

Koks jūsų santykis su kitomis kultūros sritimis? Gal lankotės spektakliuose, koncertuose, skaitote?

Henrikas: Lankomės ir knygas skaitom, nors gal ne tiek, kiek norėtųsi. Kartais ir tingisi kur nors eiti, bet vis tiek kiekvieną kartą apsilankęs koncerte ar spektaklyje, jautiesi kažką iš ten išsinešęs.

Lijana: Su muzika santykis ypatingas, jau vien dėl to, kad sūnus kompozitorius. Kartais pagalvoju, kad šiuolaikinę akademinę jaunųjų kompozitorių muziką geriau išmanau nei gerai žinomų klasikų, juk tiek daug teko jaunųjų koncertuose lankytis, kuriuose sūnus dalyvavo.

Mykolas: Geras santykis. Reguliariai lankausi įvairiuose meno renginiuose.

 

Kurioziškiausia ar juokingiausia istorija, susijusi su pasirinktu kūrybos keliu?

Henrikas: Kažkokios vienos neišskirčiau. Šiaip pasitaiko nemažai juokingų situacijų, susijusių su visuomenės požiūriu į menininkus. Kad ir sodyboje vasarą Dzūkijoje. Kaimynų ten nedaug. Bet ir tų pačių atsiginti negalima, jiems taip įdomu užeiti, pakalbėti, pasmalsauti, ką čia tie miestiečiai veikia. O mums taip norisi ramybės. Bet vienu atveju jie aplenkia sodybą – kai pamato kad lauke tapai. Nenori trukdyti, tarpusavyje pasišnabžda: „Jis ten kažką savo braižo“.

 

Sodyboje vasarą. 2010

 

Kuris kūrybinis vaisius pats skaniausias? Kuriuo labiausiai didžiuojatės, džiaugiatės?

Henrikas: Ką čia slėpsi, yra saldesnių vaisių ir ne tokių skanių. Yra tokių, kuriais džiaugiesi labiau. Tačiau nenorėčiau išskirti konkretaus laikotarpio ar stilistikos. Visada rimčiau žiūrėjau į savo „rožinio“ periodo kūrybą, o smulkiai nutapytas „žvėriagyvių“ kompozicijas laikiau labiau komercinėmis, net lengvesnio žanro. Dabar žiūriu, kad viskas keičiasi, rimti kritikai tas miniatiūras vertina ne mažiau nei „parodinius“ mano darbus. Be to, kūryboje daug kas reliatyvu. Nutapai paveikslą, atrodo – nei šis, nei tas, bet praeina kažkiek laiko ir po dešimties metų pats negali atsistebėti, kad šitokį darbą sukūrei.

 

Ką į jūsų gyvenimą įnešė karantinas? Ar galėtumėte išskirti tiek teigiamas jo puses jūsų veiklai, kūrybai, tiek ir neigiamas?

Henrikas: Keistas laikas, įnešė kitą gyvenimo ritmą. Gatvėse nėra spūsčių, tuščia. Gal ir kokią pasąmoninę įtaką kūrybai turės. Kažkiek laiko gyvenau sodyboje kaime. Didžiausi išgyvenimai buvo susiję su jaunėliu sūnumi Pauliumi, kovo pradžioje išvykusiu į Ispaniją dviratininkų treniruočių stovyklą. Kai galų gale iš ten jam pavyko ištrūkti (ispanai paskelbė karantiną ir uždraudė važinėti dviračiais), kiekviena diena kėlė baimę – susirgs ar nesusirgs, parvežė iš Ispanijos virusą ar ne? Kažkaip atsilaikėm.

Lijana: Buvo įdomu. Sustojo gyvenimas, tuščias Vilnius. Darbas iš namų, o kaip dirbti be bibliotekų, archyvų? Išeini pasivaikščioti į Vingio parką. Velykų metas, o parkas tuščias, patruliuoja policija. Galvoji sau, reikia įsidėmėti šį momentą, gal gyvenime nebus daugiau tokių patirčių, tokių sustabdytų gyvenimo akimirkų.

Mykolas: Ši situacija buvo netikėta ir labai daug pozityvumo sunku būtų rasti. Buvo daug chaoso, ieškojimo ir planavimo kaip elgtis tokioje situacijoje. Kadangi mano darbų struktūra įvairialypė, aš neturėjau sąlygų sėdėti namie ir pasinerti į kūrybą. Buvo daug planų keitimo, kultūros sektoriaus stebėjimo, reikėjo persiorientuoti į nuotolinį darbą. Kūrybine prasme šis laikas nebuvo vaisingas. Gal pasakysiu ir nuobodžiai, bet nors kūrybai reikia laisvo ir neapibrėžto laiko, chaosas gyvenime nepadeda kurti.

 

Kaip monetizuoti savo kūrybą?

Mykolas: Čia labai platus klausimas ir priklausantis nuo meno srities. Svarbu atrasti savo klausytoją, žiūrovą ir stengtis suprasti jo ir tos sferos poreikius. Vieni yra konceptualaus garso meno srityje, kitokie simfoninės muzikos, dar kitokie, pavyzdžiui, mėgėjų chorų sferoje. Taip pat labai svarbu yra išlaikyti susidomėjimą. Mene nėra taip, kad sukūrei kažką įstabaus ir viskas tuo pasibaigė. Reikia nuolat dirbti, tobulėti, rodyti savo darbo rezultatus, kontaktuoti su klausytojais.

 

Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais menininkais, kryptingai judančiais į meno pasaulį, tačiau dar turinčiais abejonių ir dvejojančių, ar tikrai į jį sukti?

Henrikas: Nebūsiu originalus. Kaip sakoma, jei gali netapyt, tai netapyk arba jei negali netapyt, tapyk. Vis tiek turi būti vidinis balsas – gali ar negali gyventi be meno. Ir jokie patarimai iš šalies nepadės. Nebent patarčiau labiau įsiklausyti į tą vidinį balsą.

Mykolas: Menininko darbas yra kaip verslininko – neapibrėžtas, rizikingas, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo ir savikritikos bei nuolatinių pastangų. Būsimiems menininkams palinkėčiau ugdyti kantrybę ir nesureikšminti savo talento. Talentas yra tik startinė pozicija. Visa kita priklauso nuo darbo ir užsispyrimo tobulėti.