Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: Yayoi Kusama „Hymn of life“
Suviliojo pigaus skrydžio pasiūlymas, ieškant bilietų į Barseloną. Menininkai kartais sako – ne jie pasirinko meną, bet menas juos. Taip ir čia. Ne mes pasirinkome Oslą, bet Oslas mus. Kokie, mano subjektyviu įspūdžiu, raktiniai Oslo žodžiai? Kalnai, fiordai ir Munchas. Kitaip tariant, gamta ir Munchas.
Edvardas Munchas. Bene garsiausias norvegų tapytojas. Muncho muziejus veikia nuolat keičiamų parodų principu – t. y. be nuolatinės ekspozicijos. Pataikėme į parodą „Exit“ (19/05/11–19/09/08 – joje dar galite apsilankyti!), kurioje koncentruojamasi būtent į paties muziejaus istoriją. Ekspozicijoje atviraujama apie muziejaus praeitį, nužymėtą vagysčių – garsieji Muncho kūriniai „Šauksmas“ ir „Madona“ buvo pagrobti ir gerokai apgadinti (jų originalai, jau taikant sustiprintą apsaugą, eksponuojami šioje parodoje), viena muziejaus darbuotojų taip pat apsukriai išsinešinėjo Muncho kūrinius... Toks muziejaus atvirumas žavi. Per muziejaus istoriją skleidžiasi ir Muncho gyvenimo bei kūrybos raidos naratyvas. Čia pamatysite Muncho pomirtinę kaukę, testamentą, jo grafiką ir tapybą, juokingų ir absurdiškų šiuolaikinių „Šaukšmo“ reprodukcijų-interpretacijų kolekciją. Tai – dokumentinio tipo paroda. Teksto daug, bet pasakoti muziejininkai moka, nepastebimai, su didžiuliu įsitraukimu, lyg kremtant talentingai parašytą romaną, akimis susiurbiu informaciją. Munchas Osle reiškinys – jo kūrinių (greičiausiai „Šauksmo“) reprodukcijų pilnas visas miestas (o kur dar jam skirtos mobiliosios programėlės ir pan.). Kai kurios jų labai skoningos ir kokybiškos – kodėl gi ne.
Edward Munch „The sick child“ (aliejus, drobė; 1925).
Gamta. Ką norvegai puikiai padarė, tai išgavo gamtos ir kultūros (natūros ir kultūros) vienovės stebuklą. Vienas žaviausių to pavyzdžių – Ekebergparken skulptūrų parkas. Šis parkas – subalansuotas istorijos, meno ir gamtos derinys. Nusifotografavę žemėlapį, leidžiamės į kelią. Aplankome Marinos Abramovič kūrinį „Šauksmas“, referuojantį į Muncho paveikslą. Ką veikia Marinos kūrinys skulptūrų parke? Egzistuoja performatyviai, na, reikia pamatyti, t. y., sudalyvauti. Neregėto statumo kalnai: nuokalnės, įkalnės, nuostabi panorama, senovės laidojimo papročių artefaktai, suoliukai atsikvėpti ir vėl pirmyn. Nes šiame parke – tikras žvaigždynas: Salvadoro Dali moteris-komoda, Tony Cragg klostės, Louise Bourgeois rinkės, Damieno Hirsto mokslo ir religijos akistata, Augusto Rodino ir dar vieno norvegų pasididžiavimo (šalia Muncho, tiesa, gerokai mažiau žinomo) – Gustavo Vigelando – klasika.
Louise Bourgeois „The couple“ (2003).
Su Rodeno ir Vigelando meistryste ir fantazija praleisti galima visą dieną. Vigelando muziejuje veikia (19/041/12–19/09/15 – taip pat dar galite aplankyti) paroda „Paralelės. Vigelandas ir jo amžininkai“ (Bourdelle, Maillol, Meunier, Rodin). Ankstyvųjų kūrybos periodų pristatyme neužtrunku, bet, pasiekusi pagrindinio Vigalando projekto – fontanas ir visas skulptūrų komplektas – modelius, aikteliu balsu. Užgniaužia kvapą. Ne mažiau neišdildomą įspūdį palieka ir šių modelių įgyvendintieji – kraupoka, bet nesinori atitraukti akių nuo žmonių santykių dramų, persekiojančių giltinių ir kitų pragaro ratų gyventojų, kūnų koloso ir gniutulų, įsimylėjėlių tragedijų, garsiojo klykiančio kūdikio iki blizgesio nutrinta rankele (matyt, laimę neša). Keista, norvegai tokie ramūs žmonės, o jų mene tiek šauksmų ir klyksmų. Galbūt, išsirėkę mene, nurimsta gyvenime. Štai ir meno terapinės galios patvirtinimas.
Gustavo Vigelando muziejus
Dar vienas dėmesio verta kultūrinė stotelė – Astrup Fearnley modernaus meno muziejus. Tai – privati meno kolekcija, su kuria susipažinti galime nuostabioje vandens, medienos ir stiklo oazėje (kalbu apie tikrą architektūrinį džiaugsmą – Tjuvholmen rajoną). Šiame muziejuje galima: iš naujo įsimylėti Damieną Hirstą ir jo kraupią drugelių romantiką, pamatyti pavienius Bacono, Koonso kūrinius. Ir vėl pasisekė – pataikėme į Olav Christopher Jenssen parodą (veikia iki rugsėjo 15 dienos) iš Astrupo kolekcijos. Pasisekė dvigubai – kitame muziejaus pastate (taip pat iki rugsėjo 15 dienos) veikia Anselmo Kieferio paroda.
Damien Hirst „Eulogy“ (2008).
Taip pat lankėmės Henie Onstad Kunstsenter. Graži centrą supanti gamta. Muziejuje aptiksime žinomų pavardžių: štai ir Jurgio Mačiūno fluxizmai, ir Paul Klee tapyba, ir Yves Klein mėlyna, Ir Picasso, ir Miró, ir Henri Matisse, ir Victor Vasarely, ir Fernand Léger... Žodžiu, tikras dailės istorijos vadovėlis. Bet kaži kodėl neužkabino. Tik štai Yayoi Kusama instaliacija „Hymn of Life“ sudrebino visus pojūčius.
Taigi visai atsitiktinai išsirinkta ir gan atmestinai suplanuota kelionė netikėtai virto tikru meninių patirčių koncentratu. Menas ir gamta – nepamainomas derinys. Ir jį man pasisekė aptikti Osle.
Anselm Kiefer „Ladder to the sky“ (1990–1991).
