Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Dailėraštis

2019-06-19

Vaizduotiški vidurvasario užtemimai. Vidmanto Jusionio tapybos paroda „Prieš saulę“

Iki Rasos šventės savaitgalio LDS Pamėnkalnio galerijoje galima aplankyti Vidmanto Jusionio tapybos parodą.

Menotyrininkė Evelina Januškaitė-Krupavičė

Nuotraukoje: Vidmantas Jusionis „Dvaselė“ (2014).

 

Simboliška, kad paroda „Prieš saulę“ veikia sulig vasaros saulėgrįža, kai saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite, iki dienos, kai šiaurės pusrutulyje ji šviečia ilgiausiai. Juk sąvoka „prieš“ gali žymėti ir fizinės vietos koordinates, ir laiko distanciją. Šį astrofizinį perėjimą, savotišką liminalinę būseną, dar pirmykštėse bendruomenėse ir ankstyvosiose civilizacijose ženklino įvairios apeigos ir ritualai: buvo tikima, jog lygiadieniais įgaunama „mistinių galių“. Tikint sutapimais ar juos ignoruojant, vis dėlto, užsukus į galeriją alinant rekordiniams birželio karščiams, pavadinimas „Prieš saulę“ skamba taikliai ir ironiškai. Mistifikacija tam tikra prasme glūdi ir Jusionio kūriniuose, tik čia ji pasireiškia siurrealistiniais stichijų ir fantomiškų gyvūnų įvaizdžiais: tarsi gamta pati diktuotų menininkui formatą kolektyvinės egzistencijos atspindžiams fiksuoti.


Parodoje eksponuojama keliolika autoriaus pastarųjų metų tapybos darbų. Juos autorius apibūdina kaip iliuzorinės kelionės fragmentus – ir išties, regimos erdvės kūriniuose nesufleruoja jokios konkrečios lokacijos, o veikiau nurodo į mentalinę belaikišką heterotopiją, realybės repliką, mimetiškai reflektuojamą kiekvieno suvokėjo asmeninėje percepcijoje. Kūrinius vienija ne tik vaizduotiški peizažų motyvai, struktūruotos architektoninės kompozicijos, monumentalumas, spalvinių kontrastų atsikartojimai paveiksluose, bet ir keista tuštumos, vienatvės ir sustingusio laiko išdava. Tolydus kūrinio paviršius, lakoniškumas, ritmika, aiški linijų skirtis, potėpio (per)regimumas ir spontaniškas ištirpimas paveikslo spalvinėje plotmėje – visa tai kuria neapčiuopiamai materialios terpės ir aktualaus ekraninio plokštiškumo įspūdį. Vienatvė Jusionio paveiksluose funkcionuoja ne kaip būsena, o veikiau kaip įspūdis, efemeriška nostalgiška jausena, pereinanti į fenomenologinį pirmykštį būties patyrimą.


Paveikslų kompozicijose tarsi kataleptiški vaizduotės kentaurai įsikuria fantasmagoriški gyvūnai. Jie guli pilvais į viršų, kažkaip nepatogiai perkreiptai, lyg nuo kaitros tįstų ir tirptų jų kūnai, tačiau jie ramūs, vos kvėpuoja, o žiūrovas tartum vojeristas tampa šios idiliškos fragmentuotos pseudotikrovės liudytoju. Galbūt šie fantomai voliojasi menininko sustingdytoje saulėkaitoje, gal jie jau negyvi, gal niekada gyvais ir nebuvę... Stovint priešais drobę patyliukais bandai išlaikyti rimtį, balansą, idant nesutrikdytum kūrinio herojaus esaties. Zoomorfiniai paveikslų veikėjai dalyvauja skirtingose ciklo „Prieš saulę“ dalyse. Jie primena groteskišką žinduolį, nelyginant šunį – keturkojį, snukėtą, mėlyname paveiksle budrų, sergintį juodos tuštumos šešėlį. Kituose kūriniuose išnyra ir katinių šeimos atstovus primenantys veikėjai, esantys kažkokioje virsmo stadijoje, besitransformuojantys į grėsmingus nakties personažus. Tačiau kūriniuose – jokios pavojaus nuojautos, tik vidinė kontempliacija, vaizduotės ir atminties kondensatas, fantazijos tvariniais aptemdantis realybę! Jusionio darbuose – alegorijos, archetipai, nuorodos, kurios, gretinant su Jungo taikyta mistinio dalyvavimo samprata, skleidžiasi regimos ir patiriamos aplinkos potekstėmis ir metonimijomis.

 

Vidmantas Jusionis „Prieš saulę“ (2019).


Kūriniai nėra skirti meditacijai, tačiau meistriškas „isteriškų“ spalvų suvaldymas suponuoja paradoksaliai meditatyvią kūrinio percepciją. Stingdančiai ryškios geltonos pliūpsniai, žvilgsnio ir kūrinio akistatoje panyrant į tirštai mėlyną sodrumą – spalvų „temperatūra“ tokia aukšta, kad degina savo gaivališku intensyvumu. Jusionis reflektuoja Kandinskio spalvų teoriją ir kartais renkasi spalvas, turinčias konkretų emocinį krūvį. Nejučia suskausta įkaitintą odą, o tikslus teptuko pėdsakas, užfiksuotas paviršiuje, įtraukia žvilgsnį į paveikslo gylį ir paklaidina žiūrą vaiskiuose vizualinės kaitros miražuose. Šiluma perteikta taip įtaigiai, kad, regis (siejant regėjimą su įsivaizdavimu, ne su matymu), kūrinio paviršius ima virpėti, drobė įsimagnetina, o vibracinės bangos ima telktis ir tvyroti patiriamoje erdvėje. Kiti darbai parodoje – tarsi sceninė užsklanda, sluoksniais slepianti regimybę, esančią už veiksmo reprezentacijos ribų, kurią skrodžia transcendentinė tyla, sutirštinanti suvokiamą tikrovę. Menininkui paklūsta subtili plonytė linija ir aktyvi, gryna, net gelianti spalva. Kuriamas vaizdas paveikus, plakatiškas, tačiau jo plakatiškumas čia įgauna afektiškos energijos pavidalą ir verčia stebėtoją būdrauti, ar už iššaukiančio kolorito nesislepia klastinga kūrinio įtrauktis. Paveikslai Jusionio parodoje funkcionuoja it kolektyvinės pasąmonės fosilijos, kurios šiuolaikybės konstekste tampa drobės plokštumos ir dvidimensiškumo įveika.

 

 
Atgal