Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: V. Stankaus parodos fragmentas
Tarp V. Stankaus darbų akimirksniu pasijutau susidūrusi su kažkuo kukliai didingu, išmintingu, absoliučiai harmoningu. Rodos, kiekvienas potėpis kruopščiai apgalvotas ir kupinas dvasios. Ne tik dvasios, bet ir minčių, egzistencializmo, filosofijos.
Laikinumas ir amžinybė
V. Stankus buvo vienas pirmųjų Lietuvoje įgijęs juodąjį karatė diržą. Rytų kovos menai yra neatsiejami nuo savosios filosofijos – apie kovą be kovos, apie kovą su savo demonais (ego ir kitais). Rytų kovos menų filosofiją sudaro budizmo, taoizmo ir konfucianizmo pagrindai. Šiuo klausimu skirtingų tikėjimų filosofijos tarsi sutaria. Krikščioniškoji mintis skelbia: „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Pelenai krikščionybėje (jų šventinimas ir bėrimas ant galvų) skirtas fizinio gyvenimo neišvengiamos pabaigos priminimui, priminimui, jog visa šiame pasaulyje praeina, nyksta, į dulkes virsta. Na, o, pavyzdžiui, budizmas – religija, kuri, galima teigti, užsimezgė nuo supratimo, kad viskas pasaulyje yra laikina. Gyvenimo prasmę ir mirtį bei tai, kas vyksta arba ko nevyksta po mirties Rytai ir Vakarai suvokia visiškai skirtingai. Bet abi sutaria – kūniškasis gyvenimas laikinas.
Bet žmogus gali išlikti, gyventi toliau artimųjų prisiminimuose, savo auklėjimu ir pavyzdžiu atžalų pasaulėžiūroje paliktais įspaudais. Bet ypač „nemirtingi“ yra kūrėjai. Ypač tie, kurie buvo ypatingi. Vienas tokių – Vigintas Stankus. Jo kūryba prisodrinta laikinumo ir amžinybės pajautos, monumentalumo ir šviesos nematerialumo, potėpio judesio lengvumo ir pastozės svorio. Dviejų opozicijų vienovė. Juk tai ir yra harmonijos reiškinio paslaptis. Pats pelenas, mano supratimu, tuo pat metu simbolizuoja ir išnykimą, ir išlikimą. Medis sudega ir išlieka pelenai, kurie tebereferuoja į tai, kas sudegė. Pelenai tuomet yra materija ir antimaterija. Pelenai yra pelenai ir pelenai nebėra mediena. O kai susiduria materija ir antimaterija, gimsta šviesa. Kuri ir žiba, žėruoja kaip anglys, spindi ir šviečia Stankaus kūriniuose.
V. Stankus „Portretas“ (2018; 40x40; mišri technika ant drobės), fragmentas.
Kuklus paprastumas
Na o iš laikinumo įsisąmoninimo, iš kovos su puikybe neišvengiamai gimsta kuklumo vertybė. Stankaus kūryba prisodrinta vabi sabi (liet. „kuklus paprastumas“), vienos iš Japonijos estetikos filosofijų, principo. Jo kūrybą knieti pavadinti feniksais – kūriniai atgimė naujam gyvenimui, žiūrovuose palikę tos neaprėpiamos harmonijos aidų. Kinų mitologijoje fenikso atitikmuo – Juan-ču (karščio paukštis). Tikima, jog šio paukščio pasirodymas reiškia gerovę ir aukštą moralės lygį valstybėje.
Stankus – išskirtinai moralus kūrėjas. Jis niekuomet nesėsdavo prie naujo kūrinio blogos nuotaikos, visuomet apmąstydavo, kokias emocijas ir mintis sukels jo kūrinys kitam. Todėl savo kūrybinius seansus ar apskritai kiekvienos dienos darbus pradėdavo nuo meditacijos, susikaupimo. Visas postmodernizmas Lietuvoje buvo pagimdytas Rytų filosofijos ar bent tos filosofijos nuotrupų atkeliavimo, prasiskverbimo į mūsų šalį, nugriuvus geležinei uždangai. Postmodernios Stankaus abstrakcijos savitos, kupinos autoriaus asmenybės bei pasaulėvokos, bet ir simptomatiškos Nepriklausomybės pradžios lietuviškajam menui.
V. Stankus „Figūra“ (2013; 90x70; mišri technika ant drobės), fragmentas.
Abstrakcijų ženkliškumas
Nepaisant to, jog Stankus neretai savo paveiksluose naudoja tam tikrą objektą ar subjektą kaip prasminį ir formos atspirties tašką, jo kūriniai – tikros, grynakraujės abstrakcijos. Urbanistinis ar gamtos peizažas, žmogaus figūra ar veidas čia dažniau veikia kaip paveikslo architektoniką kuriantis karkasas, o personažus, siužetą žiūrovas susikuria asociatyviai iš mikroskopinio atstumo tyrinėdamas potėpio bangas, pelkes, miškus ir proskynas. Stankus naudojo ir simbolius – skaičius, raides, frazes – dažnai panaudodamas sanskrito kalbą. Daugiausia ženkliškumo aptiksime jo medžio skulptūrose, primenančiose stilizuotus totemus, bei jo koliažuose. Bet visi šie kodai atkoduojami tik pačiam autoriui. Žiūrovui jie veikia kaip formalieji kompoziciniai elementai ir nežinomybės, paslapties pojūčio nešėjai.
Simboliškas jau vien pats medžio ir pelenų naudojimas kūryboje. Negana to, visi Stankaus kūryboje naudoti pelenai buvo autoriaus imami iš šeimos židinio. Na o Gyvybės medžio simbolizmas pažįstamas daugybei kultūrų. Visų pasaulio kraštų etninės dailės kūriniuose galime pamatyti Pasaulio ir Gyvybės medžius. Stankaus abstrakcijos ir nurodo ne tiek į teiginius, kiek į klausimus. Apie ką klausia Stankaus kūriniai? Apie gyvenimą ir mirtį. Apie gyvenimą ir mirtį ne kaip apie antipodus, bet apie jų dualumą.
V. Stankus „Koliažas“ (2012; 126x186; mošri technika ant drobės), fragmentas.
