Istorikė Rūta Paitian
Nuotraukoje: Romualdas ir Rokas Radzevičiai.
Lietuvoje tokių pavyzdžių yra daug: Saukos, Tarabildos, Kalinauskai ir kitos šeimos, kuriose kūrybinė gyslelė tarsi DNR meninis kodas buvo tėvų perduodamas savo palikuoniams. Per juos, su jais ir juose originalusis savitas pradas palieka solidų pėdsaką šalies kultūrinėje padangėje, prisidėdamas ne tik prie šalies istorijos išsaugojimo, bet ir jos kūrimo.
Susipažinkime su Romualdu ir Roku Radzevičiais, dviejų kartų atstovais, susijusiais ne tik kraujo ryšiais, bet ir savojo vidinio pasaulio, amžinųjų vertybių pajauta ir jų kūrybiniu išreiškimu. Vienas tai daro tapydamas, kitas muzikuodamas, tačiau jungiantis faktorius išlieka – meilė Lietuvai ir jos simboliams, gamtai, dvasingumui.
Simboliška, kad dailininkas Romualdas Radzevičius tapytojo kelią pradėjo 1972 m., baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar VDA), nes tais pačiais metais gimė ir jo sūnus. Tai – grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius. Tėvystės ir profesionaliosios tapybos pradžios sutapo. Augdamas meniškoje aplinkoje, Rokas kaip ir jo brolis ir sesė nuo pat mažumės matė bravūrišką kūrybinį sumanumą, idėją, glūdinčią galvoje bei perteiktą apčiuopiamu pavidalu. Visa tai norom nenorom formavo savitą požiūrį į pasaulį, galimybę jį pažinti kūrybiniu būdu.
Kaip dailininkui ir pridera, Romualdo Radzevičiaus namuose meninė aura juntama vos įžengus pro duris. Sienos nukabintos kūrybinės veiklos vaisiais, akstinančiais pažinti menininką, slypintį už jų.
Telefonu papasakotos trumpos būsimojo interviu idėjos pristatomos dar kartą. Gaivališkas kūrybinis originalumas gali cirkuliuoti namuose ir nepaliesti namiškių, tačiau įdomu sužinoti, kaip jis sąveikauja su šeimos atstovais.
Išgirdęs pirmąjį klausimą, ar buvo kaip nors specialiai siekiama pasukti atžalas meno keliu, tapytojas Romualdas Radzevičius patikino, kad to tikrai nebuvo daryta sąmoningai, bet jaunesnieji vaikai lankė į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, o Rokas pats pasirinko muziką ir baigė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, kur grojo birbyne, o vėliau pats išmoko groti gitara.
Kalbant apie romantizuotos profesijos pasirinkimą, kuri užmokesčio prasme kartais netenka savo žavesio, dailininkas teigė: „Žinome kokia dailininko duona sunki, tačiau jokio spaudimo nedarėme, leidome vaikams patiems pasirinkti savo kelią. Smagu, kada vaikas suranda tikrąjį pašaukimą, atranda save.“
Romualdas Radzevičius (kairėje) ir jo sūnus Rokas Radzevičius (dešinėje).
Sužinojus iš Romualdo Radzevičiaus, kad atžalos specialiai nebuvo nukreipiamos meno sričiai, sūnaus, grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus pasiteiraujame, koks gi jausmas yra užaugti menininkų šeimoje ar tai automatiškai apsprendžia būsimą specialybę ir įskiepija meilę menui, ar priešingai – iškyla maištavimo momentas? Į tai Rokas atsako: „Aš bėgau nuo meno. Neketinau būti menininku ir iš to duonos valgyti, studijavau istoriją, baigiau Vilniaus universitetą, tačiau paraleliai visada grojau ir ilgainiui grojimas tapo pagrindiniu užsiėmimu“. Nepaisant to, patikina, kad augimas menininkų šeimoje darė stiprią įtaką: „Gyvenant tarp kūrėjų, tarp dangaus ir žemės, tarp paveikslų, formuojasi vizualinis matymas, kuris yra labai svarbus ir muzikoje. Kai aš kuriu, labai dažnai mąstau ir vizualiai“.
Kiek vėliau paaiškėja, kad dailininkas Romualdas Radzevičius it koks Delfų orakulas turėjo vizionierišką futuristinį matymą, kurio apraiškos atsiskleidžia viename jo 1978 metais nutapytame kūrinyje. Jame įamžinta scena iš koncerto. Pirmajame plane pavaizduota dainininkė, o už jos – roko grupė. Šis paveikslas, kaip pastebėjo Rokas Radzevičius, labai modernus, nes jame už grupės įkomponuota vaizdo projekcija, kurios dar tais laikais nebuvo naudojamos koncertuose. Negana to, drobėje mestas žvilgsnis į konkretų ateities momentą – į būsimą grupės „Skylė“ pasirodymą.
Romualdas Radzevičius „Estrada“ (akrilas, kartonas; 1978; 110x110 cm) Roko Radzevičiaus nuotr.
Atsižvelgiant į faktą, kad šis darbas buvo sukurtas, kai Rokui tebuvo šešeri metai, jo tėtis Romualdas Radzevičius išpranašavo sūnaus ateitį, užakcentuodamas, kad jis prie muzikos dar tikrai nebuvo prisilietęs, kai buvo tapomas šis kūrinys.
Paklaustas, kas vertingiausia augti menininkų namuose, grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius patikina, kad visai nesvarbu, jei dailininkų šeimoje gimęs vaikas suaugęs pasuks ne meniniu keliu. Jis jau bus išmokęs per įgytą kūrybinį auklėjimą į įvairiausias situacijas žvelgti nestandartiniu, kitonišku kampu: „Mama mus auklėjo kūrybiškomis asmenybėmis. Ji visada sakė, kad kūrybiškumas – tai laisvo žmogaus bruožas. Nebūtina tapti menininku, turint kūrybišką gyslelę. Kai žmogus yra kūrybiškas, į bet ką gali žiūrėti kūrybingai. Kūrybiškai augus, kūrybiškumą galima panaudoti nebūtinai mene, bet kur kitur, kad ir versle. Neįmanoma sukurti gero verslo, jei nebus kūrybiškumo, nebus naujų idėjų ir jei lydės stereotipų laužymo ir kažko naujo ieškojimo baimė. Tad kūrybiškumas man didelė vertybė“.
Lietuviškojo naratyvo apraiškos kūriniuose natūraliai gretina Radzevičių kūrybines temas. Ar galima aptikti interakcijos požymių Romualdo ir Roko kūryboje? Pasirodo, kad taip, nors čia pat Rokas Radzevičius perspėja, kad nereikia šio proceso suprasti tiesiogiai bei prasitaria, kas yra bendro tarp jo tėvo paveikslo „Katedra“ ir jo kūrinio „Šventaragis“: „Nėra taip, kad aš kurčiau muziką pagal paveikslą. Jie veikia labiau iš pasąmonės. Yra vienas tėvo paveikslas „Katedra“. Aš jį visą laiką labai mėgau ir laikydavau pasikabinęs prie lovos. Jame apsijungia viskas: ir amžinoji ugnis, ir katedra, ir amžių sandūra. Mane šis darbas inspiravo sukurti dainą „Šventaragis““.
Pokalbio metu paaiškėja, kad tėvo ir sūnaus matymas sutapo. Radzevičiui jaunesniajam „Katedra“ paskatino sukurti dainą „Šventaragis“, na o Radzevičių vyresnįjį Šventaragio slėnis inspiravo nutapyti „Katedrą“. Romualdas Radzevičius komentuoja: „Kai aš kūriau šį paveikslą, irgi turėjau omeny Šventaragio slėnį ir buvusią pagonybės katedrą“.
Romualdas Radzevičius „Katedra“ (aliejus, drobė; 1975; 120x120 cm). Roko Radzevičiaus nuotr.
Lietuvybė, prigimtinė kultūra, istorija, dvasingas gamtos matymas – temos, kurias galima įžvelgti Radzevičių kūryboje ir kurios persipina su vidinio pasaulio išreiškimu. Kaip abu pabrėžė, tai išeina natūraliai. Šalies reprezentavimas dailės ir muzikos pagalba teigiamai koreliuoja su saviraiška, vidine meditacija, bendravimu su giluminiu pasauliu, amžinosiomis vertybėmis, meile savajai šaliai, kuri, kaip pajuokavo Romualdas Radzevičius, buvo užkoduota genuose. Visa tai ir išryškėja autorių kūriniuose.
Lietuvos kūrėjai neretai susiduria su finansiniais sunkumais, konjunktūrine profesionalumo sąvokos apibrėžtimi, kuri toli gražu ne visada tikslingai identifikuojama, tačiau nei Romualdas, nei Rokas nenuleidžia rankų ir dirba, nepataikaudami masėms, kuria aukšto lygio darbus, kurie nuglunda drobėse ir dainose. Tokiu būdu savosios kūrybos vaisiais praturtina lietuviškosios kūrybos lauką, kartu prisidėdami prie šalies kultūrinio lobyno reprezentavimo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.
