Dailėtyrininkė Dalia Aleksandravičiūtė
Nuotraukoje: Nijolė Šaltenytė. Piešiniai (pop., pieštukas, tušas, 9 deš.).
Parodoje eksponuojama per 30 autorės piešinių, apimančių XX a. 8–10 dešimtmečius ir pirmąją XIX a. pusę: nuo nedidelio formato eskizų iki monumentalių figūrinių kompozicijų. Juose dominuoja žmogaus ir gyvūno bei jų santykio temos. Pati autorė apie savo kūrybą sako, kad jai „rūpi gyvenimo paradoksai“. Tai atsispindi ir eksponuojamame N. Šaltenytės darbų retrospektyvos cikle „Piešiniai“.
Autorės kūriniuose vyrauja minimalistinis stilius, tikslios, plastiškos linijos, juodai balta paletė, metaforinis idėjinis turinys. N. Šaltenytės piešiniuose kartojasi hiperbolizuotų paukščių, susiliejančių su gamta ar žmogumi, motyvai, taip pat žmogaus, išaugančio iš medžio, kompozicijos. Paradoksalūs, tarsi iš niekur į baltą piešinio erdvę įsiveržiantys juodi siluetai sulaužo pasaulio tvarką. Iš čia kyla nerimo, pasaulio nesupratimo jausmas. Iš medžio šakų išdygstantis senolio veidas yra apsuptas tos pačios juodumos. Juodas vienuolės abitas gaubia ir kitą moterį – moterį su paukščiu ant galvos, kuri, sunėrusi rankas, baugiai žvelgia į tolumą. Už jos – jūra, atliepianti vidinę jos dramą. Į tą pačią jūrą, tik jau kitame piešinyje, eina daugybė moterų, apsisiautusių vienuolišku rūbu. Juodos figūros, statmenai kertančios baltą piešinio plokštumą – tarytum vienišumo, netekties, nesupratimo vinys. Šį įspūdį sustiprina ant žemės išbarstytos medžių šakelės, nulaužtos audros ar žmogaus. Juntama nerimo, susimąstymo, santykio su gamta ir pasaulio tvarka paieškų atmosfera.
N. Šaltenytės piešiniuose išsiskiria kruopščios žmogaus veido studijos. Autorė vaizduoja dažniausiai brandaus amžiaus, susimąsčiusius žmones. Jų veidai, susiliejantys su katės, lūšies ar varnos profiliais, vienur išreiškia konfrontaciją, kitur – sugyvenimą. Persipinantys žmogaus ir gyvūno portretai ištrina ribą tarp to, kas žmogiška, ir to, kas priklauso gamtai, tam, kad sutrikdytų įprastą piešinio tvarką. Autorė kvestionuoja individo ir gyvūno sugyvenimo galimybę kaip pasaulio harmonijos prielaidą. Iš čia kyla paradoksalūs zoomorfinio žmogaus ir antropologizuoto gyvūno profiliai, žvelgiantys vienas į kitą užrištomis akimis. Taip metaforiškai perteikiama žmogaus ir gamtos panašumo ir kartu atskirumo tikrovė.
Nijolė Šaltenytė. Piešiniai (pop., pieštukas, tušas, 9 deš.).
Kita grafikės darbų ciklo dalis skirta iliustruoti Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkinį „Stulpininkas“ (1999). Joje galima išvysti metaforinių vaizdų, perteikiančių rašytojo pasakojimų turinį: šventojo Simono Stulpininko, religinio atsiskyrėlio, istorija, persipinanti su kitų lietuvių mitologinių personažų nuotykiais, tikėjimo ir abejojimo kelionėmis. Stulpininko miniatiūruose žmogus – ieškantis ir besikeičiantis. Jis pavirsta į medį, įleidžia šaknis į žemę, tampa gyvūnu arba, tikėjimo tiesų paskatintas, gyvena ant stulpo. Visos žmogaus metamorfozės yra vienodai svarbios, nes atspindi jo gyvenimo lūžius ir vidinį nerimą, skatinantį ieškoti savęs, savo santykio su tikėjimu ir gamta.
Kita ekspozicijos dalis pristato autorės gimtinę. Detaliai nupiešti gimtojo Salako vaizdai – tarsi nesugriaunama idilė, kaip priešprieša žmogaus ir gamtos įtampos persmelktiems ankstesniems kūriniams. Namų trobesiai, šulinys, svirnas – visa palikta taip, kaip susiklostę atmintyje. Jie atsiveria kaip tai, kas artima, ir kartu paslėpta, uždaryta. Autorei svarbus piešinio tikslumas ir taisyklingumas, nes tai, kas taip artima, privalo turėti atitinkamą konstrukciją.
Nijolė Šaltenytė „Salakas“ (popierius, pieštukas; 1971).
Taigi N. Šaltenytės grafikos darbų pasaulis – lakoniškas ir kartu talpus. Tiksliais štrichais formuojamas vaizdas sudaro tvarkos įspūdį, bet tuo pat metu ją nuslepia arba sulaužo. Autorei svarbus žmogaus ir gamtos – gyvūno, paukščio, gimtosios žemės – santykio klausimas, kuris nepasiduoda vienareikšmiškai interpretacijai. Jos kūriniuose paradoksalumas išryškėja per vidinės žmogaus dramos ir jo aplinkos nesutapimą, per žmogišką troškimą pažinti ir gamtos nepažinumą.
