Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Dailėraštis

2018-11-19

A. Kondrataitės paroda. Jie tampa(me) „Mes“

Neseniai Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje buvo įkurdinta keramikės Agnės Kondrataitės personalinė kūrybos paroda „Mes“. Tai – architektūrinė instaliacija, sukomponuota iš dešimties anoniminių portretinių biustų.

Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Nuotraukoje: A. Kondrataitės paroda „Mes“

 

Agnės Kondrataitės lipdyba visuomet buvo minkoma apie žmogų. Jos kone firminiu kūrybos bruožu tapo beveidės figūrėlės smailiomis galūnėmis ir takiu kūnu. Šioje parodoje menininkė tarsi prisitraukia prie figūrėlių veidų – ima kurti stambaus plano portretus. Menotyrininkė prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė tai pavadino ryžtingu ir rizikingu žingsniu. Kodėl?


Biografijos nebjaurojant


Manyčiau, tai susiję su pavojumi autorės atpažįstamumui. Ekspresyvios, egzistencialistinio skausmo metaliniu strypu pervertos figūrėlės pažįstamos gana plačiai auditorijai. Tokį Agnės braižą atpažintų ir Vilniaus dailės akademijos bendruomenė (kur 2007 metais autorė baigė keramikos magistro studijas), ir kolegos keramikai bei šios meno šakos, ypač būtent šiuolaikinės keramikos meno, gerbėjai (autorė aktyviai ir sėkmingai dalyvauja workshop‘uose, projektuose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje).


Negana to, Kondrataitės darbai neretai atranda vietą buityje ir interjeruose. Jos nerimo blaškomos figūrėlės meta šešėlius ant privataus namo kambario sienų. Jos įkurtas prekės ženklas „Ceramage Ceramics“ parduoda autorės taikomuosius kūrinius – įvairius indus, nešamus keistomis pozomis išsirangiusių figūrų. O komercinė sėkmė nesmerktina, taikomojo meno įsisavinimas jokiu būdu nėra žemesnė meno rūšis, jokiu būdu nebjauroja menininkės kūrybinės biografijos.

 


A. Kondrataitės paroda „Mes“

 


Naujas lygmuo


Priešingai. Kokybiški meno dirbiniai gali „užverbuoti“ ramiai gyvenusius piliečius negrįžtamai pamilti meną. Edukacinė komerciškai sėkmingo ir būtinai gero meno vertė neginčitina. Bet kaip perkamumas veikia patį meną? Įvairiai, tačiau Kondrataitė, galbūt kelis sykius kluptelėjusi per gražaus dekoratyvumo link, grįžo į savo kelią. Tai nepaprastai akivaizdžiai parodo aptariamoji paroda. Žvelgdami į tikrai dailiai, net, sakykime, skaniai nulietus biustus, atsiduriame akistatoje su apnuogintais jausmais, veriančiai skausmingų išgyvenimų kvintesencija.


Taigi, grįždama prie hipotezės apie grėsmę atpažįstamumui, teigiu, jog tokios grėsmės nėra. Viena vertus, Kondrataitė pateikia visiškai kažką nematyto jos kūrybiniame repertuare. Kita vertus, ji išlaiko esmines savo kūrybos turinio ir raiškos savybes ir net pakelia jas į naują lygmenį. Jos naujoji serija akimirksniu man primena fantasmagorišką ir apokaliptišką lenkų siurrealisto Zdzisław Beksiński pasaulį. Parodos anotacijoje pasakojama, jog ekspozicijoje – ant raudonų pjedestalų užkelti autorės artimųjų portretai, atpažįstami tik jos ir pačių artimųjų.

 

A. Kondrataitės paroda „Mes“


Šaižus klyksmas


Anotacijoje taip pat rašoma, jog portretuose sustingdytos būdingos portretuojamųjų pozos, laikysenos, judesys. Tikiu, kad taip ir yra. Bet mums, žiūrovams, leista ieškoti savų asociacijų ir jų iškyla gausybė, ūžiančių ir reikalaujančių dėmesio. Išsirietę kaklai, nusvarinti sunkiomis mintimis prikimštų galvų, tarsi patežusi paviršiaus tekstūra primena lydymąsi, tirpimą, svaigulį – sapną. Šį sykį prieš akis išnyra Salvadoro Dali beveidžiai siluetai, gėliagalvės laibos moterys, moterys-komodos. Kondrataitės serija neabejotinai, beje, nebūtinai sąmoningai, palytėta siurrealistinio kvaitulio.


Kažin, ar apskritai yra įmanomas sąmoningas pasąmonės išsilaisvinimo proveržis. Tada jis tik dubleris, falsifikatas, butaforija. O čia žvelgiame į lyg apvytusios gėlės žiedai nusvirusias galvas, į prabangių spalvų glazūrą ir matome pačią būtį. Keli biustai, dengti aukso, bronzos spalvomis, labai primena glamžytą saldainių popieriuką. Bet ta pipirinė saldybė tik dar labiau sustiprina, paaštrina kontrastą. Tai – ne tyki, romantiška melancholija, o šaižus sielos klyksmas. Kodėl ir ką klykia Agnės kūriniai? Kiekvienam klykia tai, ką savo košmaruose sapnuoja pats žiūrovas.

 

A. Kondrataitės paroda „Mes“


Smalsi estetika


Bet ar toks emocinio krūvio zenitas suponuoja komercinę nesėkmę? Kitaip tariant, ar daug kas norėtų juos įsigyti ir pasistatyti namie? Galbūt, nedaug kas – tik tie, kurie nebijo savo demonų. Na, ir problema dar ta, jog šie kūriniai paveikiausi ne po vieną, o kaip visuma. Nepaisant to, puikiai juos, net ir pavieniui, matau ne tiek daug kaip namai komforto zonos siūlančiose patalpose – viešuose įstaigose ir erdvėse. Bet kas spinduliuoja tą ne slegiantį, bet papurtantį esaties drebulį, kas klausinėja čia apie gyvenimo esmę?


Klausimus čia uždavinėja Agnės estetika. Keramikė atrado dinamikos aukso gyslą tuomet, kai susidomėjo šiuolaikiniu šokiu. Jai pavyko sustingdytoje akimirkoje išgauti visos judesių sekos įtaigą. Tą patį gestą menininkė daro ir biustuose. Čia judėjimo ne mažiau nei viso ūgio figūrėlėse. Kondrataitės veikėjams nereikia nei rankų, nei kojų, jog įsisuktų į pašėlusį likimo šokį. Jiems pakanka pasukti smakrą, atlošti galvą, judėti sava drapiruota oda.

 

A. Kondrataitės paroda „Mes“


Dienos atspindžiai


Keramikei nereikia ir veido bruožų tam, kad perteiktų emociją. Ir taip matome, kurių galvų nematomos lūpos tvirtai suspaustos pykčio, kurių nematomos akys verkia, kieno nematomos išpūstos akys stebisi. Pirštų pėdsakai, biustų paviršiuje išminkytos upės ir kalvos, įvirtina chaoso, įtampos, nerimo pojūčius. Veido bruožus pavaduojantis mentelės lopas paverčia žmones indais, besistengiančiais neišlieti brangaus skysčio. Tokį drėgmės efektą sukelia blizgus lygus paviršius. Žemyn žvelgiančios galvos savo veidų ežerus užšaldė ir pavertė veidrodžiais, atspindinčiais postamento raudonį.


Papildomą reikšmę suteikia galerijos vitrinos stiklas, kuris atsiduria tarp žiūrovo ir kūrinių. Dėl dienos atspindžių jie tampa mumis, mes tampame jais. Ir štai taip ramiai gatve žingsniuojantis praeivis netikėtai yra sutrikdomas sau užduodamų egzistencinių klausimų, šnabždamų iš anapus stiklo.

 

 
Atgal