Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: Linas Blažiūnas „Spygliakritis 3“
Iš suformuotos šimtmečio kolekcijos kiekvienai parodai LDS sukomplektuoja unikalius kūrinių rinkinius ir išeksponuoja juos naujoje erdvėje. Projektu LDS nori pristatyti šiuolaikinės Lietuvos dailės tendencijas. Tačiau šiuolaikinės Lietuvos dailės laukas toli gražu ne vienalytis, turintis daugybę, neretai net tarpusavyje nesiderinančių krypčių. Šioje parodoje buvo ieškoma pirmiausia estetinio kūrinių susikalbėjimo tiek juos atrenkant, tiek juos instaliuojant erdvėje – parenkant kiekvienam eksponatui kaimynus.
Koloristinis saikas
Tad kokias šiuolaikinės lietuvių dailės tendencijas pristato ši paroda Kijeve? Pagrindinė tendencija – akivaizdžiai matoma pirmenybė minimalizmui. Žinoma, turime nepamiršti, jog tokie darbai noriai buvo atrenkami į kolekciją, nes juos lengviau derinti tarpusavyje, inkorporuoti į bendrą ekspoziciją. Tačiau minimalistinių darbų būta su kaupu. Bent jau tarp pareiškusiųjų norą savo kūrinius matyti šimtmečio kolekcijoje. Tad ši tendencija egzistuoja, žvelgiant ne tik selektyviai, bet ir objektyviai.
Tas prielankumas saikui pirmiausia reiškiasi per spalvų įvairovės atsisakymą, monochromijos naudojimą. Čia galime paminėti Jovitos Varkulevičienės žalsvus, tarsi samanotus kūrinius. Prie tokių darbų priskirtinas ir Arūnės Tornau „Raibuliuojantis vanduo“. Vien juodos ir baltos spalvos deriniu remiasi optinis Antano Obcarsko menas. Ramūnas Čeponis šį neišskiriamą spalvų duetą papildo raudonais akcentais. Linas Blažiūnas aklinoje tamsoje paleidžia spyglių kometą.
Pranas Griušys „Gyvenimas yra brūkšnys“
Figūratyvo pėdsakai
Visi išvardinti kūriniai yra daugiau/mažiau abstrakcijos. Dar viena estetinio taupumo priemonė – figūratyvo minimalizavimas. Tuo pačiu mažinamas literatūriškumas, trumpinamas pasakojimas ir pašalinamas paviršiaus mirgėjimas. Algimantas Biguzas ištapo konkrečius, debesis atspindinčius, gana realistinius, kone paliečiamus, sudaužomus langus. Tačiau jo fonas abstrahuotas, ištirpdytas prieblandoje. Bet štai, pavyzdžiui, Ričardas Garbačiauskas įrodo, jog gali būti ir visai priešingai. Jo abstrakcija subtili, bet ir marga it rytietiškas kilimas.
Čia tikrų paminėti ir Prano Griušio kamufliažinę drobę „Gyvenimas yra brūkšnys“. Šis paveikslas sąlyginai taip pat gali būti pavadintas marga abstrakcija. Nors šiaip kūrinys labiau sietinas su optiniu menu, mat manipuliuojama būtent žmogaus vizualinėmis galimybėmis ir jų ribotumais. Nors įgilinto rėžio įspūdį sukuriantį brūkšnį pastebime iš karto, pusės apskritimo optinis „išskobimas“ mums tampa staigmena. Kariška maskuotė veikia.
Algimantas Biguzas „Vakaras, žiūrintis į mišką“
Siuvinėjimas dažais
Abstrahavimą, o gal tiesiog radikalų ekspresionizmą, panaudoja ir Bronius Gražys kūrinyje „Skaudi šviesa“. Taip, taip, gerai įsižiūrėjus, matyti, jog čia šėlsta lietuviškasis ekspresyvusis potėpis ir savitas Gažio siurrealizmas. Medžio šaknys pakyla ir atidengia Alisos stebuklų karalystes po žeme. Akis apžlibina pavojinga psichodeliškai multiplikuota žibintų šviesa, įspėjanti apie artėjančią susitrejinusią mašiną. Bet į paveikslą žvelgiant fiziškai arba mentaliai prisimerkę (t. y. neįsigilinę), išvystame margumyną, kilimą.
Tad galime imti formuluoti hipotezę apie tam tikro rašto nėrimą dažais, potėpiais. Živilės Jasutytės drobė man šį sykį irgi pasirodė kažkaip tekstiliškai. Jos bulvės sudėliotos į kvadratėlius, joms paskirtos konkrečios vietos, lyg siuvinėjant kryžiuku. Čia bulvėmis ir Kanuto Rusecko „Lietuvaite su verbomis“, man rodos, kalbama apie pabrėžtinai suvalstietintą naratyvą, keistą lietuvių subuitintą savimonę. Prisimenu a. a. Vytauto Kernagio ironišką pažadą kolūkiečiams, kad „bulvės vėl žydės“. Bet, kad jau prakalbome apie tekstilę, aptarkime ir lietuvišką tekstilę, atstovautą Kijevo parodoje keturių autorių.
Živilė Jasutytė „Šviesos efektas“
Tekstilės ir tradicijų fronte kažkas naujo
Tradiciškiausią gobeleną iš vilnos ir šilko išaudė Feliksas Jakubauskas. Kūrinyje vėliava aptraukė tris kalnus. Vilną ir šilką naudoja ir Danguolė Brogienė savo gobelene, pasitelkdama ir dar platesnį priemonių diapazoną – liną, liureksą ir kt. Du gana tradicinius gobelenus tekstilės fronte papildo veltinis kaip šiuolaikinio meno apraiška. Eglė Ganda Bogdanienė pristato instaliatyvų kūrinį „Sąveikos“, stebėdama mėlyno balionėlio transformacijas trijose dimensijose ir plokštuminiame atvaizde. Karolina Kunčinaitė skulptūriniu veltinio objektu „Visi mes vienoje valtyje, net ir tie auksiniai“ skleidžia gražias bendrystės idėjas, žavi juvelyriniu detalumu.
Aptardami Broniaus Gražio beveik-abstrakciją, minėjome lietuviškąjį ekspresionizmą. Ta lietuviško ekspresionizmo tradicija parodoje atstovaujama kukliai, bet stipriai. Ir vėl minimalizmas, taupumas, lakoniškumas. Dviejų autorių pilnai pakako pristatyti išskirtinį lietuvių tapybos identitetą, susijusį su dailės istorija, bet šiuolaikiškai modifikuotą – minimaliai, tačiau paveiktą amžiaus pulso ir maksimaliai paveiktą kuriančiųjų asmenybių. Lietuviškojo ekspresionizmo mohikanai – Antanas Šeronas ir Solomonas Teitelbaumas. Šeronas – lietuvių kaimo „portreto“ meistras, prakalbinantis įvairiausius rakandus. Teitelbaumas – filosofinės minties apologetas, mąstantis gamtos peizažais ir natiurmortais.
Jūratė Mitalienė „Verpsčių peizažai I“
Vaikų meno įkvėpti
Dar viena saiko apraiška – formų supaprastinimas, primityviosios dailės patirties absorbavimas, apropriavimas. Estetinę švarą palaiko, ramumą skleidžia Gusto Jagmino „Kontempliacija“. Savitam braižui chaoso kompozicijose lieka ištikimas Ričardas Bartkevičius, radikaliausiai naudojantis primityvizmo kalbą. Įkvėpimo vaikų mene ir paprastume randa Ina Budrytė. Vaikišką piešinį primena Simonos Merijauskaitės kūriniai, fiksuojantys kolegas. Savitai apibendrindamas mitologiją interpretuoja Ričardas Zdanavičius. Tam tikrą kosminį mitą žadina ir Jūratė Mitalienė savo tapybos darbuose/koliažuose. Kosminės erdvės neišmatuojamos platumos driekiasi Daliutės Ivanauskaitės „Noktiurnuose“.
Minimalizmas ryškus ir objekto meno pavyzdžiuose: Alvydo Urbiečio sąmojinguose eksponatuose, Rasos Gecevičienės konstruktyvioje pievelėje, Jurgitos Jasinskaitės subtilioje estetikoje, Manto Maziliausko filosofiniame kelme. Siužetiškumo atsisako ir statiką renkasi skulptoriai Arvydas Ališanka ir Kęstutis Musteikis. Ina Dargužytė savo grafikoje atvirkščiai – išgauna dinamiką, laikrodžio tiksėjimo efektą, patelkdama paprastą ir efektyvią laiko tėkmės simboliką. Paprastu pieštuku atliktas Aistės Kirvelytės piešinys suveikia per realistinę raišką ir vaizdo reikšmę iš esmės pakeičiančiu tekstu.
Bronius Gražys „Skaudi šviesa“
Paminėti vertieji, neminimalistai
Į minimalizmo apraiškas nepanašūs, bet ne mažiau dėmesio verti ir kiti parodoje dalyvavę kūriniai. Ypač žavingi pozityviojo siurrealizmo atstovo Vytauto Žirgulio magritiški kūriniai – žaidimas frazėmis ir estetinis kodavimas. Visuomet džiugina Gintaro Zubrio švėgždiškasis realizmas. Akį traukia ir keistus šiurpulius kelia Vyganto Paukštės ateiviniai žmogiukai. Keri Medos Norbutaitės rafinuota tapyba.
Dėmesį prikausto būdingieji Mykolės Jencienės (Ganusauskaitės) urbanistiniai gamtos peizažai. Netikėtu rakursu paperka Gintarės Marčiulynaitės šuns vedžiojimo scena. Animacinių filmų estetika ir sugroteskinta buitimi sudomina Jolanta Kyzikaitė. Maloniai keistą atmosferą kuria Raimondo Gailiūno šamanizmas. Savo stilistikos įvairove stebina Simas Žaltauskas. Simbolistinius puošnius peizažus tapo Gražina Vitartaitė.
Taigi, nepaisant autorių įvairovės ir jų kūrinių gausos, prielankumas minimalizmui leido išlaikyti saikingumą, skoningumą, estetiškumą ir sukurti vientisą parodą, kurioje kone pilnai atsiskleidžia LDS narių kūryba bei gana reprezentatyviai pristatoma ir didžioji viso Lietuvos dailės lauko panorama.
