Prof. dr. Remigijus Venckus – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Pretekstas rašyti apie parodą
Grupinės parodos sukelia daugiaprasmes asociacijas. Pirma, jos išsiskiria eklektiškumu, antra, kokybiški ir dėmesio verti kūriniai gali nuskęsti vidutinės kokybės meno gausybės jūroje, trečia, tvirtai suplanuota ir konceptualiai apgalvota grupinė paroda gali būti palyginta net su darniai muziką atlaikančiu orkestru, kur skirtingi ir talentingi menininkai sužiba lyg deimantai pelenų krūvoje. Grupinių parodų vertinimas traktuotinas kaip nemenkas iššūkis meno kritikui. Įprastai meno vartotojai, o ir patys kūrėjai, tikisi, kad kritiko žodžiuose bus įvardijami kūrėjus vienijantys bruožai, paaiškinti meninės kalbos skirtumai, išskirtiniai kūriniai susieti su plačiuoju kultūros fonu, apimančiu tradiciją, meno raidą, kūrėjų reakcijas į praeitį ir net dabartį, etc. Tačiau aš pats sau keliu iššūkį į kūrybą žvelgti taip, kaip nežvelgia menotyros tradicijos upėje plaukiantys protai. Man nesvetimi netikėti pasakojimo posūkiai, provokuojantys palyginimai, vaizdingos metaforos; tikiu, kad tokia kritika priartėja prie tos pačios nevienalytės meno kūrinių ekspozicijos.
Iššūkiu kritikui ir provokacija į vartotoją prabilti eklektišku tekstu galima laikyti tarptautinę vizualaus meno parodą „Už uolos“. Ją rengia Kauno kūrybinių industrijų centro Všį „Artkomas“. Paroda eksponuojama galerijoje „Ars et Mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas). Paminėtina, kad tai yra penktoji dviejų menininkų duetu vadinama paroda, surengta per 2019 – 2021 m.. Paroda yra rengiama projekto „CreaArt“ rėmuose, kurią man tenka kuruoti. Šiais metais dalyvauja menininkė iš Prancūzijos Clélia Barthelon (Klermonas-Feranas) ir Lietuvė Kristina Čivilytė (Kaunas).
Paroda rengiama Všį „Artkomui“ dalyvaujant tarptautiniame menininkų ir meno institucijų tinkle „CreaArt“. Meno kūrinius galima apžiūrėti nuo lapkričio 19 iki gruodžio 15 d.
Parodos koncepcija
Parodos idėją išprovokavo suvokimas, kad gyvename pasaulyje apsuptame naujųjų technologijų, kintančios komunikacijos. Atrodo, kad realybėje esame nuolatos dirginami visokių audiovizualinių formų, o ką jau kalbėti apie didžiulį dirgiklį internetą. Jame mes praleidžiame nemažai savo kasdienybės. Šiuo atveju neretam kyla klausimas apie tai kur yra tikrovė, kokia ji yra ir kuo skiriasi. Ar tikrai būdami čia ir kontaktuodami fiziškai patiriame tikrą tikrovę, o gal ji kur kas tikresnė yra internete.
Dviejų menininkų parodos tema vadinasi „Už uolos“. Ji nulemta garsiosios Platono uolos alegorijos, kurioje iš tikro yra keliamas klausimas apie tikrovės realumą. Platonas savo veikale „Valstybė“ rašė: „įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos (žr. Platonas, Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265).
Ieškant atsakymo į klausimą (kur ir kas yra tikroji realybė) pirmiausia dera atminti, kad atvaizdams Platonas nesuteikė privilegijų, nes šie (atvaizdai) daugiau ar mažiau iškraipo tikrovę. Pati tikrovė, kaip absoliuti ir pirmapradė yra kažkur už arba iki regimybės. Tikrovė priklauso nevizualizuotai, neakustinei idėjos išraiškai (kažkokiai Dievo sferai). Ir vis dėlto kyla klausimas, kam (jei ne kažkam Dieviškam) priklauso tikrovė? Tad ši paroda kviečia žiūrovus susipažinti su dviejų menininkių kūriniais, kvestionuojančiais tikrovės sampratą, kartu su kūrėjais ieškoti atsakymo apie tai kokia ji (tikrovė) ir kuri iš jų (skirtingų tikrovių) yra tikrai reali?
Šmėkliškoji tikrovė
Parodoje eksponuojami Clélia Barthelon kūriniai. Paminėtina, kad menininkė gimė 1992 m. Voiron mieste (Prancūzijos Alpės), šiuo metu ji kuria ir gyvena Klermonas-Feranas mieste, Prancūzijoje. Ji yra baigusi Clermont-Ferrand vaizduojamųjų menų mokyklą (École Supérieure d'Art de Clermont Métropole). 2018 m. kartu su buvusiais bendramoksliais įkūrė „Somme Toute“ asociaciją, kurios patalpose vykdomos meno dirbtuvių, parodų eksponavimo, rezidencijų ir net konferencijų funkcijos.
© Clélia Barthelon
C. Barthelon yra vizualiojo meno atstovė. Savo kūryboje autorė mums pasakoja apie tai kaip ji išgyvena kasdienybės akimirkas. Jos menas byloja apie tai, kad atmintis būdama kūrybos centrine ašimi, gali išlikti gyvybinga šiuolaikinių medijų pagalba, ne tik revizuojant tikrovės objektų atvaizdus, bet ir kiekvienos revizijos metu juos (atvaizdus) transformuojant. Pati transformacija tampa nauja atminties išgyvenimo ir / arba atgaivinimo sąlyga. Savo kūriniais C. Barthelon aktualizuoja dabarties problemą: dabarties daiktai (ir net tie, kurie neturi pavidalo, o pasirodo lyg šmėklos virtualioje erdvėje) čia pat atsiradę iš karto pradingsta. Tad C. Barthelon klausia mūsų apie tai ar būdami dabartyje išgyvename nuolatinį dvejojimo būvį: tarp gyvo ir mirusio, tarp esančio ir nebesančio, tarp apčiuopiamo ir beformio arba besvorio. Tikrąja mūsų dabarties tikrovės tragedija tampa netikrumo jausmas: t. y. buvimas tikrovėje kartais atrodo tiek pat netikras kaip ir tikrovės atvaizdai, kuriuos demonstruoja šiuolaikinės, vizualinę informaciją kuriančios, transformuojančios ir dauginančios, medijos. Gyvenimas dabarties tikrovėje – tai lyg susitikimas su kopijos kopija, kur net ir tai kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti esą tikra vis dėlto šmėžuoja mūsų akiratyje nei gyvu, nei mirusiu, nei apčiuopiamu, nei beformiu šmėklos pavidalu. Tad dabartyje, kur susitinka tikrasis ir medijų pagalba reprodukuojamas pasaulis, mes tarsi žengiame iš uolos į olą. Mūsų migloti kasdienybės peizažai išryškėja esantys ženklu, signifikuojančiu mūsų pačių daugialypį, netikrumu dabinamą santykį su aplinka ir jos nevienalyčiais pavidalais. Argi mes patys, dalyvaudami kontakte su šmėkliškais pavidalais, netampame šmėklomis?
© Clélia Barthelon
Gamtos tikrovė
Kristina Čivilytė (g. 1977) parodoje atstovauja Kauno miestą. Autorė yra baigusi Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo magistro laipsnį. Nuo 2013 m. ji aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje: surengė daugiau nei 20 personalinių parodų ir savo kūrinius demonstravo daugiau nei 30 grupinių meno renginių. 2018 m. lapkritį Kristina Čivilytė dalyvavo tarptautiniame menininkų simpoziume Pilanyje, Indijoje, o 2019 m. – jungtinėje parodoje Atėnuose, Graikijoje. Šiuo metu K. Čivilytė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
© Kristina Čivilytė
Menininkės kūrybos centre – gamta ir iš pagarbos jai kylanti biocentristinė savimonė; t. y. visa tai, kas mūsų aplinkoje egzistuoja organiškai ir yra sudaryta iš atskirų organizmų, natūraliai veikia tam tikroje sistemoje, kurioje žmogus nėra pranašesnis už visą sistemą, jis tik vienas iš daugelio (ir gal būt net gerokai menkesnis nei pats suvokia) gamtos organizmas.
© Kristina Čivilytė
Savo paveiksluose, ieškodama atsakymo apie tai kas yra tikrovė, menininkė vaizduoja senovės žmogaus gausiai kasdienybės praktikose taikytų amuletų simbolius, o taip pat ir miško bei korio atvaizdus. Šiuo atveju kūryba mums atsiveria kaip pasakojimas apie gamtos ir žmogaus civilizacijos susitikimą. Čia gamta ir civilizacija egzistuoja veikiant skirtingiems dėsniams, plėtojant komplikuotą dialogą, išgyvenant egzistencijos posūkius, lemiančius susikirtimų ir net takoskyrų audras. Šį mano keistą pastebėjimą lemia tai, kad tyrinėdama pasaulį autorė savo paveiksluose taiko natūralias ir iš gamtos kilusias medžiagas, tokias kaip linas arba vaškas.
© Kristina Čivilytė
Galima teigti, kad K. Čivilytės sukurti paveikslai tampa lyg mediumu, atskleidžiančiu būtinybę žmogui megzti tvarų dialogą su gamta… Mat gamta ir yra tikroji realybė, ji egzistuoja be olos, blokuojančios mūsų platų žvilgsnį iki pat horizonto. Apie tai autorė svarsto: „paveiksluose iškyla senieji simboliai, archetipai, pirminiai elementai, natūralios gamtinės medžiagos – tai grįžimas prie šaknų […] Grįžimas į natūralią gamtą […], atskiriant tikrovę nuo iliuzinio pasaulio“. Taigi, paveikslo kūrimas – tai lyg meditacijos išraiška, tai lyg ciklinis ritualas, kuris poetiškai apdainuoja tūkstantį eilėraščių vertą gamtos ir jos organizmų gyvenimo cikliškumą. Paveikslai gražina žmogų į tą tikrovę iš kurios jis ir yra atėjęs…
