Dailėraštis

Prof. dr. Remigijus Venckus – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).

Meno rezidencija – tai bendravimo ir idėjų apsikeitimo erdvė; tai galimybė menininkui sudirginti savo jusles, patyrus naują aplinką aptikti netikėtas ir naujas idėjas. Būtent šio tikslo pagrindu Všį Artkomas (Kauno kūrybinių industrijų centras) jau nepirmuosius metus sėkmingai kviečia menininkus iš skirtingų šalių kurti ir visuomenei pristatyti savo idėjas. Neabejotina, kad man kaip meno kritikui įvairialypis rezidencijos autorių kūrybos rezultatas yra didelis iššūkis. Sudėtinga užduotis yra meno įvairovėje identifikuoti kūrėjus vienijančias idėjas, išskirti individualius bruožus, identifikuoti globalias tendencijas bei meno tradicijų tęstinumą. Rezidencijos rezultatai pristatomi galerijoje „Ars et Mundus“ (Mapu g. 20 Kaunas). Paroda atidaroma 2021 m. spalio 1 d. 17:00 val. Ekspoziciją bus galima apžiūrėti iki spalio 12 d.

Rezidencijoje dalyvauja menininkė Katrin K. Radovani (g. 1986; Zagrebas, Kroatija), kuri yra žinoma kaip tapytoja ir koliažo kūrėja. Rezidencijoje ji sukūrė kūrinį, kurį traktuoja kaip meninio tyrimo išraišką, kaip savitą piešimo / tapybos būdą erdvėje. Jos kūrinys atitinka vizualinio posūkio / lingvistinio posūkio kryptį. Taikydama vizualaus meno išraiškos priemones autorė interpretuoja nuolatos girdimą lietuvių kalbą, kurios ji iš tikro nesuvokia. Specialiai reaguodama į muziką, klausydama lietuviškų sutartinių K. K. Radovani ryžosi vizualinėje plotmėje išreikšti muzikos, signifikuojančios archajinius ritualus, sukeliamus jausmus. Tad savo kūrinyje autorė elgiasi ypatingai drąsiai. Ji ryžtasi pasukti iš akustinės link vizualinės raiškos bei pasitelkus dailės priemones prabilti apie muzikos keliamus potyrius. Be abejo tokia kūryba, kai pasukama nuo klausos dirginimo link intencionalių asociacijų sukėlimo vaizdu, yra iš ties sudėtinga ir net rizikinga. Viena vertus tokia meno kūrėja rizikuoja būti nesuprastu, antra vertus, tokia kūryba atveria naujus apmąstymų klodus, sužadina tiek pačios autorės, tiek žiūrovo jusles.

 

Katrin K. Radovani

Joana De Oliveira Guerreiro (g. 1988; Liverpulis, Jungtinė Karalystė) kūryba pažymėta nevaržoma vitališka energija. Kūrinių forma drąsi, o pats kūrybos procesas neretai gali atrodyti esąs gana greitas. Tačiau mano akį patraukia naivistinės tapybos maniera, kuri čia yra ne trūkumas, o privalumas. Vizualioje kūrinio formoje dominuoja keli persipinantys siužetai, dėmesio centras čia specialiai yra „išbarstytas“, t. y. žiūrovas provokuojamas pats aptikti jam aktualius pasakojimo akcentus, siužeto posūkius. Atpažįstamos formos veda link numanomo siužeto, tačiau čia siužetas taip ir lieka neįmenamas. Jis suvedžioja žiūrovą ir gali būti traktuojamas kaip apgavystė. Menininkė mūsų klausia apie tai ar ne tokia yra dabartinė realybė apie kurią ji nori kalbėti vien tik pasitelkusi ironiją. Kūrinys gali būti suvokiamas ir kaip tyrimas, ir kaip provokuojantis klausimas, išreikštas vizualinėje plotmėje. Menininkė provokuoja svarstyti apie tai kokia yra dabarties politika, visuomenė ir ją apibūdinantis kolektyvinis elgesys.

 

Joana De Oliveira Guerreiro

Borja Sánchez (g. 1989; Valjadolidas, Ispanija) kūrybos centre – Kauno tvirtovė. Autorius lankėsi griuvėsiuose, stebėjo ir fiksavo aplinką. Jo sukurtos fotografijos atitinka nuogos dokumentikos kryptį. Galiausiai, apleista erdvė, niekam nebereikalingi pastatai, gamtos užkariautas praeities istorinis palikimas sukelia tam tikras asociacijas, kurias autorius sieja su traumos fenomenu. Menininkas užfiksavo dešimt fortų, tačiau visų jų centre klausimas apie tvirtovės fenomeną. Intuityviai ir gan asmeniškai griuvėsių likučiai verčia svarstyti apie būties ir nebūties, saugumo ir baimės priešpriešą. Nekontroliuojama laukinės gamtos intervencija į statinių likučius juos (statinius) ne tik sėkmingai ardo, bet ir ilgainiui slepia kovos, smurto, kančios ir net tikėjimo ženklus. Taip ilgainiui istorinė vieta yra net ne maskuojama, bet atitolinama nuo (nuo)savos istorijos, ji vis labiau ir labiau atrodo tik viso labo kaip kažkada įvykusios praeities mitas. Tad šis kūrinys kvestionuoja istorinę atmintį ir blaivų jos vertinimą.

 

Borja Sánchez

Hristina Zafirovska (g. 1983; Skopjė, Makedonija) pripažįsta kad atsidūrė šalyje kuri jai yra nepažįstama, keista ir įdomi. Dėl šios priežasties ji sau iškėlė užduotį identifikuoti šalį per asociatyvius, aplinkoje sutinkamus simbolius / ženklus. Išskirtinio ir Lietuvos tradicinei tapybai nelabai būdingo kolorito paveiksluose autorė įkomponavo mums gerai žinomus Gediminaičių dinastijos stulpus, Lietuvos herbo ir Kauno miesto herbo motyvus. Kadangi šie ženklai yra fragmentuoti, todėl žiūrovui keliama užduotis juos identifikuoti, atpažinti ir taip tarytum patikrinti savo žinojimą apie valstybę. Čia taip pat susipina ir etnografiniai ženklai. Kūriniuose dominuoja geltona, žalia ir raudonos spalvos, taip pat pasiskolintos iš valstybės simbolikos – Lietuvos nacionalinės vėliavos. Savo kūriniais autorė reiškia pagarbą istorijai, tapatybę formuojančiai ir reprezentuojančiai simbolikai. Ji pažymi, kad kūryboje jai svarbiausias kūrinio paprastumas ir nuoširdus dialogas su žiūrovu.

 

Hristina Zafirovska

Ivana Ognjanovac (g. 1983; Zagrebas, Kroatija) savo kūryboje gausiai taiko koliažo techniką ir found fotage metodą. Menininkės kūrybos procesas labai savitas. Ji vienu metu kuria daug koliažinių pasakojimų ir niekada nežino kuris pasakojimas link kokio finalo nuves. Kartais skirtinguose koliažuose persipina tie patys siužetai ir herojai, o kai kurie pasakojimai persikerta ir vėl išsiskiria. Tad jos kūrybą esu linkęs traktuoti kaip vizualinio pasakojimo analizę ir / arba dekonstrukciją. Pasakojamuosiuose koliažuose yra labai daug teksto, parašyto skirtingomis kalbomis. Tad galima sakyti, kad kai kurie pasakojimai, dėl mūsų pačių (žiūrovų) trūkumo, nuo mūsų pasislepia, o kai kurie tampa labai gerai atpažįstami; tad šiuo atveju pasakojimas tarsi pats su mumis koketuoja. Kūrybos metu autorė tarsi medžioja vizualinę ir tekstinę medžiagą, ją parsiveža iš skirtingų šalių (seni laikraščiai, iliustracijos, fotografijos, etc.). Kuriant autorei svarbus ryšys tarp scenų, asociatyvios antraštės ir kūrinio dekoratyvumas, ženklinantis skirtingas istorines patirtis ir laikmetį.

 

Ivana Ognjanovac

 

 

Dailėraštis © 2021