Dailėraštis

Sukite kairėn! Eikite tiesiai! Navigacija ratu. Pavojinga. Šį mėnesį tai girdime kaskart pravėrę galerijos “Arka” duris, kur iki liepos 15 d. vyks scenografijos paroda “Navigacija”, kuratorė – menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Parodoje dalyvaujantys menininkai – Renata Valčik, Artūras Šimonis ir Irma Balakauskaitė – nors visiškai skirtingais kampais pristato Lietuvos scenografijos lauką, bet per visas galerijos erdves išdėstyta ekspozicija galbūt intuityviai, tačiau sukuria vientisą naratyvą, gvildenamomis temomis žiūrovui leidžiantį išgyventi kelionę nuo žmogaus vaikystės iki mirties.

 

Laimei navigacijos garso nuojauta pasilieka tik galerijos tarpduryje, vėliau žiūrovui leidžiama naviguoti pasikliaujant vien savo intuicija ir galerijos erdvių natūraliai sukuriama tėkme. Naviguoti ne tik po viduje glūdinčius klausimus, į ką iš karto įtraukia įtaigi eksponuojamų scenografijų atmosfera, bet ir po seniai galerijų erdvėse aktualizuotą Lietuvos scenografijos įvairovę. Verta paminėti, jog kuratorės R. Bitinaitės-Širvinskienės iniciatyva ir pastangomis po beveik dešimties metų pertraukos scenografų kūryba vėl išvydo dienos šviesą.

 

Nežinia, ar kuriant ekspoziciją tai buvo sumanyta sąmoningai, tačiau pirmoji salė, fojė atskirta nuo autorių scenografijomis kuriamo pasakojimo – yra tarsi įvadas, kuriame bendra ekspozicija ženkliškai pristatomas kiekvieno parodoje dalyvaujančio autoriaus pasaulis, video projekcijoje kiekvienas jų pristato savo koncepciją, santykį su scenografija bei kūrybinį kelią. Minimalistinė bendra ekspozicija, per daug nieko neišduodama, sudomina žiūrovą ir kviečia perėjus fojė nerti gilyn.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis

 

Scenografų ekspozicija pradedama Renatos Valčik patyriminės scenografijos fragmentų ekspozicija, kurioje autorė žiūrovą kviečia net tiesiogine prasme patirti, išgyventi, stoti akistaton su vaikystės baimėmis. Daugybė durelių, kurias žiūrovas kviečiamas atverti, pamatyti vis kitą vaikystėje išgyventos baimės aspektą. Žodis interaktyvumas šiais laikais toks populiarus, taip dažnai kartojamas, visur skatinama jo siekti, kad net dažnu atveju su juo susidūrus kyla natūrali atmetimo reakcija.

 

Tačiau Renatos Valčik ekspozicija yra tas atvejis, kai jis ne tik papildė kūrinį, tačiau pats savaime tapo organiška jo formos ir svarbiausios idėjos dalimi. Renata Valčik, kurianti ir klasikinę teatro spektakliui bei kinui skirtą scenografiją, didesniąja savo kūrybos dalimi bando tiek plėsti, tiek laužyti jos ribas. R. Valčik teigia, jog scenografija šiandieniame kontekste auga ir savarankiškėja. Ji nebėra vien režisieriaus ir aktoriaus asistentė, “ji pati gali sukurti, padiktuoti savo tekstą, net pateikti koncepciją. Sukurti visiškai savarankišką žemę, kurioje galima įpūsti gyvybę, net skirtingas gyvybes ir skirtingą kontekstą, sukuria galimybę joje kurti įvairius spektaklius”. Renatai Valčik scenografija yra visų pirma atmosferos menas.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis

 

Šioje salėje eksponuojami improvizuotu būdu gimusio patyriminio spektaklio apie vaikystės baimes scenografijų fragmentai. Spektaklio metu idėjos ir veiksmo bendraautorius yra žiūrovas, ateinantis patirti, išgyventi, užduoti sau klausimus. Stebėdama šią savo ekspozicijos dalį R. Valčik iškelia turbūt kiekvienam scenografui aktualų klausimą, kiek scenografija veikia išimta iš jai organiškos teatro, spektaklio erdvės, kuomet galerijos ekspozicijoje pasistūmėja grynojo dailės kūrinio link, kiek lieka jos ankstesnės žinutės, ir kiek toji žinutė ekspozicinėje erdvėje transformuojasi.

 

Visais pojūčiais R. Valčik salėje išgyvenęs vaikystės baimes žiūrovas “nunaviguojamas” į jau apie trisdešimt metų Lietuvos scenografijos lauke aktyviai dirbančio Artūro Šimonio itin subtilią ekspoziciją, kurią jis skiria jaunuolio-vyro emocijų temai. Jos atspirties taškas Piterio Peno vidinė kelionė, autoriaus įsimąstymas į vyrui būdingą nenorą suaugti. A. Šimonis ekspozicijoje organiškai sujungia savo teatro scenografijų elementus su “grynąja menine kūryba” – paveikslais, kurie, kaip išraiškingai įvardija autorius, kaupiasi jo kūrybiniame apendicite. Nors dauguma menininkų šiais laikais neišsitekdami plokštumoje juda eksperimentų erdvėje link, A. Šimonis daro atvirkštinį judesį – klasikinio paveikslo link. Autoriui menininko meistrystę liudija gebėjimas išreikšti mintį kuo paprastesne, kuo lakoniškesne forma.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis 

 

Laisvoje nuo teatro kūryboje nesinori ypatingų technologinių eksperimentų, nes jų gausu teatre. A. Šimoniui jo paveikslai yra tarsi dienoraščiai, kuriuose jis siekia minties skaidrumo bei formos askezės. Autoriaus manymu jaunystėje kūrėjui labiau rūpi forma, norisi viską išbandyti, o su laiku vis labiau kyla poreikis koncentruotis į turinį, jo esmę. Autoriaus kūryboje scenografiniai ir paveikslų vaizdiniai dažnai tarpusavyje siejasi, nes nuolatos vyksta vidinis monologas, reflektuojantis darbą, aplinką. Ne visas menines idėjas pavyksta realizuoti teatrinėje kūryboje, kuri yra ribojama tiek įvairių buities, laiko aplinkybių, tiek dialogo su komanda būtinybės.

 

Svarstydamas apie dabartinės scenografijos procesus, A. Šimonis užsimena, jog šiuolaikinėje skuboje, teatro diktuojamame poreikyje atitikti standartą, sunku nepaskęsti lavinoje ir nepamesti savęs. Autoriui menas nėra socialinis procesas, jis nelinkęs jam priskirti socialinės-edukacinės funkcijos. A. Šimoniui svarbu kūrinius išmedituoti, tačiau tai reikalauja labai daug laiko, kam teatriniame gyvenime retai atsiranda galimybė.

 

Kalbėdama apie šiandieninės scenografijos iššūkius, R. Valčik mini, jog viena didžiausių problemų yra tai, jog teatruose naikinamos dirbtuvės. Išskirsčius darbus skirtingose vietose dirbantiems meistrams, scenografas tampa nepajėgus kontroliuoti proceso ir matyti visumos.

 

Ketvirtojoje salėje, R. Valčik kurtoje ekspozicijoje, analizuojamos scenografijos-skulptūros-performanso ribos bei sąryšis.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis 

 

Didžiąją dalį erdvės užima pagal A. Meterlinko pjesę “Aklieji” statyto spektaklio kostiumai, virtę skulptūrine kompozicija-instaliacija, visiškai savarankišku kūriniu, kuriam atskirą atmosferą kuria japonų menininko Tomoo Nagai sukurtas iš jų sklindantis garso takelis. Scenografija, aktoriaus kostiumai, kurie yra iš dažais sustandinto audinio sukurta stovinti skulptūrinė kompozicija, išplečia savo ribas, tiesiogiai per pojūčius veikia aktorių vaidybą, dar kitu kampu gvildena pjesės idėją.

 

Jei tik spektaklis suteikia tam galimybę, R. Valčik labai įdomu eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, taip pat kurti scenografiją iš perdirbtų medžiagų. Nors darbas komandoje dažnam scenografui būna kūrybinę laisvę varžančiu veiksniu, R. Valčik sako, jog labai dideles galimybes eksperimentams atveria aktorių pasitikėjimas.

 

Toje pačioje salėje eksponuojamose didžiulio formato fotografijose vaizduojamas R. Valčik performansas, kurio metu ji pati tapo gyva skulptūra. Šis reginys tarsi pats savaime kelia klausimą apie šiuolaikinės scenografijos ribas, jų reliatyvumą. Ima atrodyti, jog žmogaus kūnas-objektas, net ir natūralios aplinkos – gamtos dedamosios tampa savotiška scenografija, kurios spektaklio veiksmas kuriamas žiūrovo minčių pasaulyje. Šis kūrinys gimė autorei vienoje dailininkų rezidencijoje bandant sukurti skulptūrą iš akmens. Atėjo mintis šalia to kūrinio sukurti gyvų skulptūrų ciklą. Autorė savo gyvu kūnu bandė sustingti ir transformuotis į skulptūrą tam tikros temos kontekste. Taip pat R. Valčik šiuo ciklu reflektuoja darbo teatre įtaką savo asmeninei kūrybai, mato joje specifinį teatrui būdingą mąstymą, estetiką. Tačiau laikui bėgant vis labiau trinasi ribos, į teatrą ateina vis daugiau kitų menų įtakos, butaforinius elementus keičia performansui būdingas realus išgyvenimas.

 

Kalbėdama apie scenografijos ir asmeninės kūrybos santykį, R. Valčik teigia, jog kiekvienas didis scenografas turi ar yra turėjęs dureles, už kurių – kūryba kurioje nors grynosios dailės srityje. Būdamas visų menų sinteze, teatras maitinasi iš grynųjų menų, iš ten ima visus atradimus, tezes. R. Valčik įvardija, jog dailė yra gyvybės šaltinis scenografijai.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis 

 

Įėjus į penktą galerijos salę, kurioje eksponuojami R. Valčik scenografijos spektakliui “Kodas-Hamletas” fragmentai, patenki į sunkiai nusakomos, bet tą pačią akimirką įtraukiančios atmosferos pasaulį, kuriame juntami kadaise patirti aštrūs, dramatiški išgyvenimai tarsi sustingdyti, nutolinti, panardinti po vandeniu. Greičiausiai tai yra tas atvejis, kai iš teatro erdvės galerijos ekspozicijoje atsidūrusi scenografija kitu išsidėstymu, kita šviesos, garsų atmosfera kuria visai naują, galbūt net atsietą nuo pirminio, pasakojimą-spektaklį.

 

Tarsi besišypsančių po vandeniu aktorių veidų atliejos (vienas minėtųjų momentų, kuomet eksperimentas buvo galimas dėl aktorių pasitikėjimo scenografu), blausiai žalias apšvietimas ir senosios danų laidojimo giesmės, skirtos atlikti ritualą jo taip ir nesulaukusiems “Hamleto” pjesės veikėjams, įtraukia, nejučiomis sulėtina atėjusiojo kvėpavimą, judesius, mintis. Klajodamas po fragmentiškai per kostiumų detales pasakojamą istoriją, esi kviečiamas ieškoti Elsinoro karalystės – mažos uždaros dėžutės, kuri tampa neatskleistu, slaptu, ekspozicijos centru, rakto arba kodo spynai.

 

Anot autorės, kuriant šio spektaklio scenografiją, buvo siekiama sukurti vos apčiuopiamą paslapties, nerimo atmosferą, prisitaikant prie teatro architektūros. Tą patį modelį jį pakartojo prisitaikydama prie galerijos erdvės. Kompozicija teatro scenoje ir kompozicija galerijoje iš esmės labiausiai skiriasi tuo, kad galerijoje atsiranda betarpiškesnis scenografijos kūrinio santykis su žiūrovu, kompozicija matoma nebe vien en face, bet iš visų pusių.

 

Parodą užbaigia Irmos Balakauskaitės – dailininko teatro kūrėjos – ekspozicija, kurioje gvildenamos išėjimo, absurdiškos genijaus mirties temos. Dailininko teatras – savarankiška, nuo teatro nepriklausanti scenografija, erdvėje įkūnytas paveikslas, stipria atmosfera įtraukiantis žiūrovą į jame glūdintį pasakojimą ir nebylų vyksmą. Irma Balakauskaitė dailininko teatro idėją nešiojasi nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios. Kurdama eksperimentinėmis technikomis atliekamus grafikos, tapybos darbus, juos visada mąsto kaip būsimus erdvinius kūrinius. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai “Archimedo mirtis” bei “Mąstau, ar suspėsiu” menininkės sąmonėje nešioti beveik trisdešimt metų, vienas jų iš pradžių gimęs kaip savarankiškas piešinių diptikas. Dailininko teatro kūriniams menininkė naudoja savo baigtinius kūrinius – tiek skulptūras, tiek tapybos ar grafikos darbus – jungdama juos į vientisą sistemą. Kaip savarankiški kūriniai funkcionuojantys objektai dailininko teatre gali įgyti vis naujas prasmes, komunikuodami tarpusavyje, patekę į skirtingas atmosferas, kurti vis kitus naratyvus. Kuriant ekspoziciją, I. Balakauskaitei visada būdavo svarbus kūrinių dialogas ir jo kuriamas pasakojimas, tačiau ankstesniais etapais dar neįvykdavo absoliutus galerijos erdvės išeliminavimas iš ekspozicijos, kurį matome šioje parodoje. Galerijos erdvės visiškai nebelieka, atėjusiajam net kyla dvejonė, ar valia žengti į paveikslo erdvę.

 

Dailininkės ekspozicija pradedama kūriniu “Archimedo mirtis”, kuriuo gvildenami istorijoje nuolatos atsikartojantys ir nenustojantys gluminti absurdiškos genijaus mirties nuo tarsi nesuvokiančios, ką daro, “bukagalvio rankos” atvejai. Pati autorė sako, kad ją vis labiau glumina “buitinis mirties paprastumas”. Ant suskeldėjusios lavos ekspozicijos centre tarsi visų palikta kraujo baloje visiškoje tyloje guli simbolinė Archimedo figūra – viena iš gerai žinomos dailininkės skulptūrinės grupės “Stovintys” skulptūra, šioje ekspozicijoje įgavusi visai kitą prasmę. Ją supa masyvių kalnų peizažas ir virš jo nepaliaujamai ramiai plaukiantys debesys. Priešais kalnų masyvus – stovi grakštus tiltukas, vedantis stačia galva šokti į šulinį. Kalnai ir debesys, o ne kraujo klane gulinti figūra, tampa apie kažką amžino kalbančia ekspozicijos dominante, kuo, greičiausiai, viskas ir pasakoma.

 

Tyla, plaukiantys debesys, meistrišku apšvietimu kuriami erdvės tapybos niuansai, tarsi aliuzija į japonišką kaligrafiją – subtilūs juodai raudoni įpjovimai kalnuose. “Steam punk” estetiką primenantis, paralelinį pasakojimą kuriantis tilto ir šulinio motyvas. Pagrindinis šio dailininko spektaklio veiksmas jau įvykęs, o gal vykstantis nuolatos, tačiau daugiausiai turbūt kalbama arba sustingstama prieš gluminančią akivaizdybę, kad nepaisant nieko pasaulis ir toliau juda sava vaga.

 

Patekus į I. Balakauskaitės ekspozicijos erdvę į atmintį nejučiomis grįžta ankstyvuoju periodu akmeistų išsakytos mintys, jog eilėraščiui ar bet kokiam kitam meno kūriniui yra svarbi architektūra, kuri savimi sukuria savotišką bažnyčią, erdvę, kviečiančią užeiti ir būti. Nesvarbu, kokią temą ar jauseną gvildena kūrinys, tačiau visų pirma savimi jis turi sukurti apgaubiančią erdvę. I. Balakauskaitė sako, jog akmeistai turbūt taip pat ieškojo harmoningo santykio tarp materijos ir dvasingumo, matė, jog buitiniuose daiktuose taip pat yra dieviškumo pradas.

 

Parodos „Navigacija“ ekspozicija. Foto © Giedrius Akelis 

 

Šiai menininkei labai svarbus santykis su materija. Paprastai medžiagas savo kūriniams ji renka neatsitiktinai. Dažnu atveju medžiaga, iš kurios gaminamas objektas, jau turi savo išgyvenimus laike ir kūriniui suteikia papildomo prasminio svorio. Kalnai sukurti iš senųjų šimtamečių Žvėryno pušų (jos prieškariu buvo iškirstos lenkų karininkų viloms statyti) lentų. Kito kūrinio “Mąstau, ar suspėsiu” skardinis tunelis - pastatytas iš menininkės seno Žvėryno namo keičiamo stogo surūdijusios skardos.

 

Iš “Archimedo mirties” erdvės žiūrovas yra kviečiamas ryžtis leistis siauru juodu tuneliu, kurio gale - vos matoma blausi švieselė. Kelionė tamsoje, tyloje siaura ilga erdve – išilgėja, pakinta laiko pojūtis, žmogus eidamas girdi savo žingsnius. Tunelio gale – nedidelė, subtiliai apšviesta erdvė, kurioje išryškintas baltų pėdų ant taburetės, menininkės jau daug metų naudojamos savo dirbtuvėje, motyvas. Pėdos – įtaigi, minimalistinė metonimija, kiekvieno mūsų. Darbinė, nutrinta, įvairių medžiagų sluoksniais padengta taburetė – iliuzinis pagrindas, ant kurio stovime, pjedestalas. Stabtelėjus prie šio skulptūrinio haiku, išeinant išlydi menininkės cituojama, tarsi tarp kitko kreida ant sienos parašyta prieš 25-erius metus absurdiškai nužudyto poeto R. Jonučio citata:

 

Viešpatie,

Kokie neįžiūrimi

Mūsų darbai darbeliai,

Viešpatie.

 

 

Apsukus ratą girdimos tos pačios navigacijos frazės. Sukite kairėn, eikite tiesiai. Net ir pasirinkus dar kartą nesukti kairėn, išėjus laukan supranti, jog tai buvo kur kas daugiau nei parodos lankymas. Ekspozicijos autoriams ne tik pavyko aktualizuoti ir įvairiais kampais pristatyti Lietuvos scenografijos kontekstą, bet ir pakviesti žiūrovą į įtaigiai sukurtą patyriminę erdvę išgyventi vidinę kelionę. 

 

 

Parodos „Navigacija“ kūrybinė grupė

 

Vaiva Lanskoronskytė

 

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas 2021 07 14 portale "Artnews.lt".