Jolanta Gegelevičiūtė
Specialybė:
Grafika
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
Tinklapio adresas:
Jolanta Gegelevičiūtė gimė 1966 m. Lukštinių kaime, Rokiškio rajone. 1989 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Gyvena ir dirba Vilniuje.
J. Gegelevičiūtės kūryboje nuolat permąstomos sąsajos su gimtąja žeme ir tradicijų gyvybingumas. Menininkė kelia žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie ryšį su savo kilme, darnų buvimą su savimi pačiu, kitais ir aplinka. Jos kūriniuose aptinkami senieji simboliai: žaltys, saulutė, kryžius, ieškoma jų vietos šiandieniniame pasaulyje. Daug dėmesio skiriama baltų raštų ornamentikai, klausiant, kur yra riba, iki kurios galima redukuoti kolektyvinėje pasąmonėje užsifiksavusius raštų įvaizdžius. Ar abstrakčios kompozicijos vis dar gali būti suvokiamos kaip šio archetipo sistemos dalis? Dailininkės darbuose ne tik tiriamos ornamentikos suvokimo ribos, bet ir apskritai pateikiamos galimos baltiškų motyvų kilmės versijos. Kai kurie iš jų rodosi lyg susipynę žolynai, kiti – tarsi dangaus žvaigždėlapiai.
2005-aisiais J. Gegelevičiūtė susidomėjo skaitmenine grafika, šioje srityje nuosekliai dirba daugiau kaip dešimt metų. Visgi menininkė neapsiriboja vien grafika, o ją papildo tekstilės intarpais. Kartais skaitmenine spauda ant drobės atspausti darbai paprasčiausiai ištempiami ant porėmio ir virsta paveikslais, tačiau kartais tai tėra tarpinė stotelė tarp dvimačio ir trimačio kūrinio. Mat toliau iš drobės gaminami įvairūs objektai – marškiniai, sapnų medžiai ir kita.
Išbandydama įvairias technikas J. Gegelevičiūtė visuomet išlieka atidi vaizdo ir žodžio santykiui. Todėl ir grafikos, ir tekstilės darbuose atsiranda nuo vieno žodžio, iki ištiso eilėraščio įrašų. Tad kūriniai nebelieka nebylūs – jie pasakoja savo istorijas, o žiūrovui suteikia netikėtas interpretacijos galimybes.
J. Gegelevičiūtės kūryboje nuolat permąstomos sąsajos su gimtąja žeme ir tradicijų gyvybingumas. Menininkė kelia žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie ryšį su savo kilme, darnų buvimą su savimi pačiu, kitais ir aplinka. Jos kūriniuose aptinkami senieji simboliai: žaltys, saulutė, kryžius, ieškoma jų vietos šiandieniniame pasaulyje. Daug dėmesio skiriama baltų raštų ornamentikai, klausiant, kur yra riba, iki kurios galima redukuoti kolektyvinėje pasąmonėje užsifiksavusius raštų įvaizdžius. Ar abstrakčios kompozicijos vis dar gali būti suvokiamos kaip šio archetipo sistemos dalis? Dailininkės darbuose ne tik tiriamos ornamentikos suvokimo ribos, bet ir apskritai pateikiamos galimos baltiškų motyvų kilmės versijos. Kai kurie iš jų rodosi lyg susipynę žolynai, kiti – tarsi dangaus žvaigždėlapiai.
2005-aisiais J. Gegelevičiūtė susidomėjo skaitmenine grafika, šioje srityje nuosekliai dirba daugiau kaip dešimt metų. Visgi menininkė neapsiriboja vien grafika, o ją papildo tekstilės intarpais. Kartais skaitmenine spauda ant drobės atspausti darbai paprasčiausiai ištempiami ant porėmio ir virsta paveikslais, tačiau kartais tai tėra tarpinė stotelė tarp dvimačio ir trimačio kūrinio. Mat toliau iš drobės gaminami įvairūs objektai – marškiniai, sapnų medžiai ir kita.
Išbandydama įvairias technikas J. Gegelevičiūtė visuomet išlieka atidi vaizdo ir žodžio santykiui. Todėl ir grafikos, ir tekstilės darbuose atsiranda nuo vieno žodžio, iki ištiso eilėraščio įrašų. Tad kūriniai nebelieka nebylūs – jie pasakoja savo istorijas, o žiūrovui suteikia netikėtas interpretacijos galimybes.
