Vilija Galdikaitė
Specialybė:
Grafika
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
VILIJA GALDIKAITĖ – neformaliojo švietimo mokytoja Vilija Galdikaitė baigė VDI (dabar Vilniaus dailės akademija), studijavo grafiką. Nuolat dirba kūrybinį darbą, dalyvauja parodose. Nuo 1997 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Vilija turi pedagoginę dailės mokytojos metodininkės kvalifikaciją. Daug metų dirba su vaikais - vaikų dailės mokykloje, sustiprintose dailės ir teatro klasėse, jau 7 metus Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dėsto vaizduojamąją dailę ir akademinį piešimą. Svarbiausiu savo darbo metodu Vilija laiko bendravimą ir kūrybinį ryšį su vaikais, o dailė, jos manymu, tiesiogiai padeda ugdyti šiuolaikiškai mąstančią, menišką asmenybę. Gyvenimo šūkis: Gyvenimas puikus tuomet, kai darai tai, ką labiausiai patinka daryti!
Žiūrėdamas V. Galdikaitės darbus nepatinginiausi, tiek juose prasmių, simbolikos, įžvalgų. Kiti – kaip švarūs ženklai, tačiau vis viena prašosi iššifruojami.
Pati autorė apie savo kūrybą kalba santūriai, nes „patys darbai didžiausia išpažintis, kuriuose – visa aš“.
„Nuo eskizo iki atspaudo – atvirkščiai mąstyti neišeina, todėl kiekvienas atspaudas tai tik blanki idėjos išraiška, bet kartais nustebina“, – prisistatydama rašo V.Galdikaitė.
Vaikystėje svajojusi, kad iliustruos vaikiškas knygas, tuometiniame Vilniaus dailės institute menininkė baigė grafikos studijas, įgijo knygų iliustratorės specialybę, tačiau 1988 metais išleista A. Granausko apsakymų rinktinė „ Duonos valgytojai“ tapo vienintele jos knyga.
Dabar ji dažniausiai kuria simbolines kompozicijas, arba tiesiog iliustruoja mintis, joms išreikšti pasitelkdama daugybę gamtos ir supančios aplinkos faktūrų.
„Raižydama cinką pasakoju istorijas, į kiekvieną kvadratinį centimetrą įdedu to laiko būsenas, emocijas, nerimus arba tiesiog svajoju. Vis bandau cinko kantrybę, o jis mano, nes būna, ir dažniausiai dėl techninių dalykų, kad norisi viską mesti, kažką keisti, griebtis greitesnių būdų sumanymams įgyvendinti. Kartais taip ir atsitinka – tiesiog darau visai ką nors kita. Bet po kiek laiko, kaip dukra paklydėlė, vėl grįžtu, ir vėl bandau raižyti“.
Žiūrėdamas V. Galdikaitės darbus nepatinginiausi, tiek juose prasmių, simbolikos, įžvalgų. Kiti – kaip švarūs ženklai, tačiau vis viena prašosi iššifruojami.
Pati autorė apie savo kūrybą kalba santūriai, nes „patys darbai didžiausia išpažintis, kuriuose – visa aš“.
„Nuo eskizo iki atspaudo – atvirkščiai mąstyti neišeina, todėl kiekvienas atspaudas tai tik blanki idėjos išraiška, bet kartais nustebina“, – prisistatydama rašo V.Galdikaitė.
Vaikystėje svajojusi, kad iliustruos vaikiškas knygas, tuometiniame Vilniaus dailės institute menininkė baigė grafikos studijas, įgijo knygų iliustratorės specialybę, tačiau 1988 metais išleista A. Granausko apsakymų rinktinė „ Duonos valgytojai“ tapo vienintele jos knyga.
Dabar ji dažniausiai kuria simbolines kompozicijas, arba tiesiog iliustruoja mintis, joms išreikšti pasitelkdama daugybę gamtos ir supančios aplinkos faktūrų.
„Raižydama cinką pasakoju istorijas, į kiekvieną kvadratinį centimetrą įdedu to laiko būsenas, emocijas, nerimus arba tiesiog svajoju. Vis bandau cinko kantrybę, o jis mano, nes būna, ir dažniausiai dėl techninių dalykų, kad norisi viską mesti, kažką keisti, griebtis greitesnių būdų sumanymams įgyvendinti. Kartais taip ir atsitinka – tiesiog darau visai ką nors kita. Bet po kiek laiko, kaip dukra paklydėlė, vėl grįžtu, ir vėl bandau raižyti“.
