Gaila Akelienė
Specialybė:
Tekstilė
Gyvenamoji vieta:
Kaunas
Tekstilininkė Gaila Akelienė su šeima gyvena Kulautuvoje, prie pat Nemuno. Gaivios, pušyno sakais prakvipusios oazės ji nemainytų į nieką. Vitrinų dekoruotoja ir šviestuvų kūrėja daugelį savo kūrybos principų taiko ir namuose, akcentuodama gryną orą ir skaidrią natūralią šviesą.
Kieme žiemoti palikti natūralaus pluošto baldai, regis, apgaulingai ženklina, kad sniegas mus užklumpa laikinai – tik dienai kitai. Toks pojūtis aplanko tekstilininkę, kai ji susirango pakabinamajame kokono formos krėsle, klausosi pianinu grojančio jaunesniojo sūnaus ir akimis pro langą užkliudo vasarą primenančius pintus krėslus. Net ir vėsiausiu metų laiku Gaila po kambarius vaikšto vilkėdama palaidinę trumpomis rankovėmis ir dažnai mėgaujasi gitaros melodijomis ar Gintarės Jautakaitės vokalu – šis, sako, kaip niekas kitas artina vasarą. Dalį gyvenimo praleidusi Aukštuosiuose Šančiuose, ant skardžio su vaizdu į šimtamečius Ąžuolyno parko medžius, Gaila net neįsivaizdavo, kad galėtų kada nors prigyti urbanistiniame peizaže. Laime vadina tai, kad jai iki šiol dar neteko patirti pliko miesto grindinio aplinkos. O tėvų namuose ji turėjo vos kelių kvadratinių metrų kambariuką, kurio duris pravėrus iškart į akis krisdavo tik du objektai – kėdė ir molbertas; už jo – durys į balkoną, kone besiremiantį į du lauke augančius ąžuolus. „Ši „kamarėlė“ man buvo labai svarbi, netgi kablys ant durų kabojo, kad galėčiau kada tik noriu atsiriboti nuo tėvų ar brolio ir netrukdoma piešti. Gimtas erdves palikau, sulaukusi dvidešimt vienų. Kai šiandien į jas sugrįžtu, neberandu savęs: regis, ir mano kvapas išgaravo, ir vaikystės dulkes kažkas seniai nupūtė. Natūralu – namai yra ten, kur nuolat esi, o nūnai čia gyvena brolis, pertvarkęs interjerą savaip, ypač jaukiai, bet savaip... Nostalgija – praeinantis jausmas, todėl net ir mano šventa vieta, kur kadaise stovėjo molbertas, o dabar įrengtas akmenėliais išklotas dušo kambarys, visiškai neerzina, nejaučiu, kad ta maža celė būtų tarsi išniekinta.“ Gáila buvo viena iš tų Kauno abiturienčių, kurios tėvai neakino rinktis praktiškesnės profesijos: medicinos, teisės, ekonomikos, maisto technologijos... Tad renkantis tekstilininkės specialybę nebuvo dramatiškų dvejonių ar priverstinio aukojimosi, o treji metai, praleisti studijuojant architektūrą, išėjo į naudą. Šiandien jos namus, tiksliau, vieno iš dviejų sūnų kambarį, puošiantis diplominis darbas – per šešis mėnesius kruopščiai išaustas gobelenas „Mille Fleurs“ – akivaizdus įrodymas, kad menininkė šimtu procentų yra savo kelyje.
Šios autorės braižas žinomas daugeliui (šių metų Omnitelio reklaminės vitrinos, „Katpėdėlės“, „Giro“parduotuvių ,salonų,vaistinių langai, vitrinos ir interjerai). Kauno "Studija G" šventinio renginio sceną "Miesto sode" papuošė įspūdingomis gėlėmis, kurias sukūrė bene garsiausia šiandien Europoje tekstilinio popieriaus dailininkė Gaila Akelienė, šiandien dažniau keliaujanti po užsienio galerijas, nei būnanti Lietuvoje.
Kieme žiemoti palikti natūralaus pluošto baldai, regis, apgaulingai ženklina, kad sniegas mus užklumpa laikinai – tik dienai kitai. Toks pojūtis aplanko tekstilininkę, kai ji susirango pakabinamajame kokono formos krėsle, klausosi pianinu grojančio jaunesniojo sūnaus ir akimis pro langą užkliudo vasarą primenančius pintus krėslus. Net ir vėsiausiu metų laiku Gaila po kambarius vaikšto vilkėdama palaidinę trumpomis rankovėmis ir dažnai mėgaujasi gitaros melodijomis ar Gintarės Jautakaitės vokalu – šis, sako, kaip niekas kitas artina vasarą. Dalį gyvenimo praleidusi Aukštuosiuose Šančiuose, ant skardžio su vaizdu į šimtamečius Ąžuolyno parko medžius, Gaila net neįsivaizdavo, kad galėtų kada nors prigyti urbanistiniame peizaže. Laime vadina tai, kad jai iki šiol dar neteko patirti pliko miesto grindinio aplinkos. O tėvų namuose ji turėjo vos kelių kvadratinių metrų kambariuką, kurio duris pravėrus iškart į akis krisdavo tik du objektai – kėdė ir molbertas; už jo – durys į balkoną, kone besiremiantį į du lauke augančius ąžuolus. „Ši „kamarėlė“ man buvo labai svarbi, netgi kablys ant durų kabojo, kad galėčiau kada tik noriu atsiriboti nuo tėvų ar brolio ir netrukdoma piešti. Gimtas erdves palikau, sulaukusi dvidešimt vienų. Kai šiandien į jas sugrįžtu, neberandu savęs: regis, ir mano kvapas išgaravo, ir vaikystės dulkes kažkas seniai nupūtė. Natūralu – namai yra ten, kur nuolat esi, o nūnai čia gyvena brolis, pertvarkęs interjerą savaip, ypač jaukiai, bet savaip... Nostalgija – praeinantis jausmas, todėl net ir mano šventa vieta, kur kadaise stovėjo molbertas, o dabar įrengtas akmenėliais išklotas dušo kambarys, visiškai neerzina, nejaučiu, kad ta maža celė būtų tarsi išniekinta.“ Gáila buvo viena iš tų Kauno abiturienčių, kurios tėvai neakino rinktis praktiškesnės profesijos: medicinos, teisės, ekonomikos, maisto technologijos... Tad renkantis tekstilininkės specialybę nebuvo dramatiškų dvejonių ar priverstinio aukojimosi, o treji metai, praleisti studijuojant architektūrą, išėjo į naudą. Šiandien jos namus, tiksliau, vieno iš dviejų sūnų kambarį, puošiantis diplominis darbas – per šešis mėnesius kruopščiai išaustas gobelenas „Mille Fleurs“ – akivaizdus įrodymas, kad menininkė šimtu procentų yra savo kelyje.
Šios autorės braižas žinomas daugeliui (šių metų Omnitelio reklaminės vitrinos, „Katpėdėlės“, „Giro“parduotuvių ,salonų,vaistinių langai, vitrinos ir interjerai). Kauno "Studija G" šventinio renginio sceną "Miesto sode" papuošė įspūdingomis gėlėmis, kurias sukūrė bene garsiausia šiandien Europoje tekstilinio popieriaus dailininkė Gaila Akelienė, šiandien dažniau keliaujanti po užsienio galerijas, nei būnanti Lietuvoje.
