Audronė Adomavičienė
Specialybė:
Tekstilė
Gyvenamoji vieta:
Klaipėda
A. Adomavičienė 1979 m. baigė dizaino studijas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, nuo 1980 m. dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dirba dailininke Klaipėdos jūrų muziejuje.
Audronės kūrybos sritis – batika. Ši senovinė audinių dekoravimo technika turi savų ypatumų, ir įspūdis, kad tai nesudėtingas, ypatingų meninių gebėjimų nereikalaujantis užsiėmimas, gali būti apgaulingas. Proceso pradžioje ant natūralaus audinio nupiešiamas piešinys, paskui teptuku karštu vašku padengiami tie audinio plotai, kurie liks natūralios spalvos (tai vadinama rezervavimu). Tuomet audinys mirkomas anilino dažuose, džiovinamas, vėl dengiamas vašku, kartojant šį procesą tol, kol išgaunami norimi atspalviai ir tonai. Sulipęs audinys lyginamas, kol iš abiejų pusių padėti laikraščių lapai visiškai sugeria vašką.
Kuo suviliojo menininkę ši ne vieną tūkstantį metų skaičiuojanti audinio marginimo technika? „Mane visada žavėjo grafika. Joje daug ką gali pasakyti vienintele kontūro linija, vien juodos ir baltos spalvų deriniu sukurti lakonišką piešinį. Bet spausti grafikos lakštams reikalinga speciali įranga, o batika užsiimti galiu be ypatingo inventoriaus“, – sakė menininkė. Grafikos pomėgis atsispindi Audronės darbuose – juose didžiausias dėmesys sutelkiamas būtent į piešinį. Audinio paviršiuje šiftu (speciali priemonė batikai dekoruoti) smulkiomis kampuotomis ar plačiomis plastiškomis linijomis menininkė piešia moters siluetą, paukščio figūros kontūrą, augalinį ornamentą. A. Adomavičienės darbuose nuolat kartojasi moters figūra. Autorės vaizduojamos stilizuotos, išilginto silueto moterys – būtybės, atėjusios iš pasąmonės erdvėlaikio. Apsuptos paukščių ir gėlių, jos melancholiškai žvelgia į pasaulį. Vaizdai, pasiūlyti supančios aplinkos, Audronės batikose sukuria jausmų ir nuotaikų prisodrintą atmosferą. Ikonų šventoji, nuo kopos besižvalganti Neringa ar tiesiog Greta-Marija gyvena menininkės sukurtoje tikrovėje, kartu su ilgesio paukščiais, jūržolėmis kvepiančiu vėju, į nežinią išplaukiančiomis laivėmis.
Menininkės kūriniuose, tekstiliniuose paveiksluose monumentalūs siluetai komponuojami su nedidelėmis multiplikuotomis paukščių, augalų, stilizuotomis žmonių figūromis. Ritmiškas geometrinių, augalinių, antropomorfinių elementų išdėstymas sukuria vientiso ornamentinio audinio įspūdį, kurio fone išryškinamos vyro, moters, paukščio figūros. Menininkės kūryboje vyrauja achromatinių spalvų koloritas, nors nevengiama ir sodrių spalvinių kontrastų. Dažniausiai vertikalios formos batikas Audronė margina rudai geltona, blyškiai rausva, įvairių niuansų žalsvą keičia sodrus raudonis, violetiniai ar tamsiai mėlyni atspalviai. Neretai juodas kontūras, dalijantis audinį į keletą skirtingų plokštumų, nedeformuoja erdvės. Atvirkščiai, pasiekiama formų ir erdvės harmonija.
Audinys gali turėti daugybę pavidalų: vienaip jis atrodys drapiruojamas, kitaip – padengtas aplikacija, dar kitaip – ištapytas batika. Ilgo technologinio proceso metu šilko plokštumą Audronė „paverčia“ nuo laiko suskeldėjusia (karštu vašku padengtas audinys suglamžomas) freska ar nespalvotąja fotografija, kurioje smulkia rašysena įamžintos V. Shakespeare’o, R. M. Rilkes, D. Kajoko eilės. „Kartais bemargindama audinį prisimenu vieno ar kito poeto eiles. Ranka tarsi savaime pradeda vedžioti raides. Mano darbuose atsiradę tekstai nėra tik vizualinis akcentas. Poetų žodžiais atskleidžiami subtilūs nuotaikų niuansai, perteikiama semantinė motyvų prasmė“, – kalbėjo Audronė. A. Adomavičienės marginti audiniai gali virsti spalvingais ant sienų kabinamais pano, šia technika menininkė originaliai dekoruoja drabužius, skaras, šalikus. „Kūryba man kaip žaidimas. Sukuri vieną darbą, o mintyse jau ryškėja būsimo piešinys, koloritas. Ranka siekia teptuko, ant elektrinės plytelės kaista vaškas... Ir taip jau trisdešimt metų“.
Pernelyg nenutoldama nuo tikrovės vaizdų ir motyvų, dekoratyvios elementų traktuotės, Audronė lieka ištikima stilizuotai, apibendrinančiai piešinio kalbai, subalansuotiems spalvų deriniams, savitai detalių ir fono žaismei. Lieka ištikima tam, ką vadintume nekintančiomis estetiškumo kategorijomis“.
Audronės kūrybos sritis – batika. Ši senovinė audinių dekoravimo technika turi savų ypatumų, ir įspūdis, kad tai nesudėtingas, ypatingų meninių gebėjimų nereikalaujantis užsiėmimas, gali būti apgaulingas. Proceso pradžioje ant natūralaus audinio nupiešiamas piešinys, paskui teptuku karštu vašku padengiami tie audinio plotai, kurie liks natūralios spalvos (tai vadinama rezervavimu). Tuomet audinys mirkomas anilino dažuose, džiovinamas, vėl dengiamas vašku, kartojant šį procesą tol, kol išgaunami norimi atspalviai ir tonai. Sulipęs audinys lyginamas, kol iš abiejų pusių padėti laikraščių lapai visiškai sugeria vašką.
Kuo suviliojo menininkę ši ne vieną tūkstantį metų skaičiuojanti audinio marginimo technika? „Mane visada žavėjo grafika. Joje daug ką gali pasakyti vienintele kontūro linija, vien juodos ir baltos spalvų deriniu sukurti lakonišką piešinį. Bet spausti grafikos lakštams reikalinga speciali įranga, o batika užsiimti galiu be ypatingo inventoriaus“, – sakė menininkė. Grafikos pomėgis atsispindi Audronės darbuose – juose didžiausias dėmesys sutelkiamas būtent į piešinį. Audinio paviršiuje šiftu (speciali priemonė batikai dekoruoti) smulkiomis kampuotomis ar plačiomis plastiškomis linijomis menininkė piešia moters siluetą, paukščio figūros kontūrą, augalinį ornamentą. A. Adomavičienės darbuose nuolat kartojasi moters figūra. Autorės vaizduojamos stilizuotos, išilginto silueto moterys – būtybės, atėjusios iš pasąmonės erdvėlaikio. Apsuptos paukščių ir gėlių, jos melancholiškai žvelgia į pasaulį. Vaizdai, pasiūlyti supančios aplinkos, Audronės batikose sukuria jausmų ir nuotaikų prisodrintą atmosferą. Ikonų šventoji, nuo kopos besižvalganti Neringa ar tiesiog Greta-Marija gyvena menininkės sukurtoje tikrovėje, kartu su ilgesio paukščiais, jūržolėmis kvepiančiu vėju, į nežinią išplaukiančiomis laivėmis.
Menininkės kūriniuose, tekstiliniuose paveiksluose monumentalūs siluetai komponuojami su nedidelėmis multiplikuotomis paukščių, augalų, stilizuotomis žmonių figūromis. Ritmiškas geometrinių, augalinių, antropomorfinių elementų išdėstymas sukuria vientiso ornamentinio audinio įspūdį, kurio fone išryškinamos vyro, moters, paukščio figūros. Menininkės kūryboje vyrauja achromatinių spalvų koloritas, nors nevengiama ir sodrių spalvinių kontrastų. Dažniausiai vertikalios formos batikas Audronė margina rudai geltona, blyškiai rausva, įvairių niuansų žalsvą keičia sodrus raudonis, violetiniai ar tamsiai mėlyni atspalviai. Neretai juodas kontūras, dalijantis audinį į keletą skirtingų plokštumų, nedeformuoja erdvės. Atvirkščiai, pasiekiama formų ir erdvės harmonija.
Audinys gali turėti daugybę pavidalų: vienaip jis atrodys drapiruojamas, kitaip – padengtas aplikacija, dar kitaip – ištapytas batika. Ilgo technologinio proceso metu šilko plokštumą Audronė „paverčia“ nuo laiko suskeldėjusia (karštu vašku padengtas audinys suglamžomas) freska ar nespalvotąja fotografija, kurioje smulkia rašysena įamžintos V. Shakespeare’o, R. M. Rilkes, D. Kajoko eilės. „Kartais bemargindama audinį prisimenu vieno ar kito poeto eiles. Ranka tarsi savaime pradeda vedžioti raides. Mano darbuose atsiradę tekstai nėra tik vizualinis akcentas. Poetų žodžiais atskleidžiami subtilūs nuotaikų niuansai, perteikiama semantinė motyvų prasmė“, – kalbėjo Audronė. A. Adomavičienės marginti audiniai gali virsti spalvingais ant sienų kabinamais pano, šia technika menininkė originaliai dekoruoja drabužius, skaras, šalikus. „Kūryba man kaip žaidimas. Sukuri vieną darbą, o mintyse jau ryškėja būsimo piešinys, koloritas. Ranka siekia teptuko, ant elektrinės plytelės kaista vaškas... Ir taip jau trisdešimt metų“.
Pernelyg nenutoldama nuo tikrovės vaizdų ir motyvų, dekoratyvios elementų traktuotės, Audronė lieka ištikima stilizuotai, apibendrinančiai piešinio kalbai, subalansuotiems spalvų deriniams, savitai detalių ir fono žaismei. Lieka ištikima tam, ką vadintume nekintančiomis estetiškumo kategorijomis“.
