Vilmantas Adamonis
Specialybė:
Skulptūra
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
Tinklapio adresas:
Gimė 1962m. Vilniuje, 1980m. baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, 1980-1986m. Vilniaus Dailės institute (dabar VDA) studijavo skulptūrą. Mokytojai buvo: prof.J.Kėdainis, prof.K.Bogdanas, prof.B.Vyšniauskas ir kt. Diplominio darbo vadovas prof.G.Jokūbonis. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, rengia personalines parodas, yra Lietuvos Dailininkų sąjungos narys. Autoriaus darbų yra privačiose meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Autorius kuria nedidelio formato figūrines skulptūras iš medžio, bronzos, akmens masės ir kitų medžiagų. Vilmanto Adamonio mediniai žmogeliukai liūdni ir naivūs, žiūrovui keliantys pozityvius jausmus. Juose maža arba ir visai nėra ironijos nei saviironijos, įmantrumo bei apsimetinėjimo. Nuoširdumas ir pozityvumas sklinda iš iracionalius veiksmus atliekančių skulptūrėlių gyvenimo. Savitas gyvenimas, kuriame galioja saviti dėsniai, traukia žvilgsnį, slystantį nuo vieno personažo prie kito. Nuo žiūrinčio prie važiuojančio, nuo stovinčio prie imančio. Nuo sarkastiškesnių, drastiškiau stilizuotų prie visai paprastučių ir naivių. Svarbiausia čia, ko gero, "gerasis" (gal vaikystės?) pasaulis. Potraukis tradicinei "lietuviškai" medžiagai, gebėjimas ją meistriškai apdoroti, talentas kūrybiškai "cituoti", interpretuoti įvairų kultūrinį palikimą, lengva ironija, kūrybiškumas itin ryškūs eksponuojamuose darbuose.
M.K. Čiurlionio meno mokyklą ir skulptūros studijas Vilniaus Dailės institute baigusio autoriaus įkvėpimo šaltiniu tapo lietuvių liaudies medžio skulptūros, traukė ir traukia išraiškingas formos paprastumas, meistrų gebėjimas nesudėtingomis priemonėmis perteikti stiprias emocijas. Akivaizdu, kad įtaką skulptoriaus braižui, stilistikos formavimuisi darė ir pedagogų profesorių K. Bogdano, B. Vyšniausko, J. Kėdainio, G. Jokūbonio asmenybės, jų įdiegti akademinės skulptūros įgūdžiai, pagarba medžiagai, meistrystės technikos vertinimas.
Ieškodamas savitų, individualių plastinės išraiškos formų, V. Adamonis domisi mūsų šalyje vis dar mažai žinomų Afrikos, Okeanijos šalių tradicinių kultūrų meniniu palikimu, šiuolaikinės skulptūros raidos procesais. Baigus studijas kurį laiką teko dirbti medžio skulptūros restauratoriumi (gal iš čia parodoje eksponuojamų darbų "kolonėlės-postamentai"), kurti medžio ir metalo reklaminius objektus (ryškios spalvos, lengvai "skaitoma" darbų forma).
Savita stilizacija, akį stabtelėti priverčiantys intarsijos fragmentai bei spalvinga polichromija, jau tiesiogiai rodanti liaudiškumą, suteikia medinukams teisę egzistuoti lietuviškojo meno žemėlapyje. Jie tarsi nuolatos primena, kad "jei nebūsime kaip vaikai, neįžengsime į Dangaus karalystę". Kad paprastumas ir nuoširdumas taip pat yra vertybės. Kad "smūtnumas", apimantis, žiūrint į apvalias medinuko akis, iš senovės yra tikram lietuviui būdingas jausmas, kurio reikėtų ne vengti, o puoselėti. Vilmanto Adamonio kūriniai, besiremiantys ne inovacija, o savų ir svetimų kraštų tradicija, verčia prisiminti tai, kas, regisi, buvo jau užmiršta: gerumą ir paprastumą.
M.K. Čiurlionio meno mokyklą ir skulptūros studijas Vilniaus Dailės institute baigusio autoriaus įkvėpimo šaltiniu tapo lietuvių liaudies medžio skulptūros, traukė ir traukia išraiškingas formos paprastumas, meistrų gebėjimas nesudėtingomis priemonėmis perteikti stiprias emocijas. Akivaizdu, kad įtaką skulptoriaus braižui, stilistikos formavimuisi darė ir pedagogų profesorių K. Bogdano, B. Vyšniausko, J. Kėdainio, G. Jokūbonio asmenybės, jų įdiegti akademinės skulptūros įgūdžiai, pagarba medžiagai, meistrystės technikos vertinimas.
Ieškodamas savitų, individualių plastinės išraiškos formų, V. Adamonis domisi mūsų šalyje vis dar mažai žinomų Afrikos, Okeanijos šalių tradicinių kultūrų meniniu palikimu, šiuolaikinės skulptūros raidos procesais. Baigus studijas kurį laiką teko dirbti medžio skulptūros restauratoriumi (gal iš čia parodoje eksponuojamų darbų "kolonėlės-postamentai"), kurti medžio ir metalo reklaminius objektus (ryškios spalvos, lengvai "skaitoma" darbų forma).
Savita stilizacija, akį stabtelėti priverčiantys intarsijos fragmentai bei spalvinga polichromija, jau tiesiogiai rodanti liaudiškumą, suteikia medinukams teisę egzistuoti lietuviškojo meno žemėlapyje. Jie tarsi nuolatos primena, kad "jei nebūsime kaip vaikai, neįžengsime į Dangaus karalystę". Kad paprastumas ir nuoširdumas taip pat yra vertybės. Kad "smūtnumas", apimantis, žiūrint į apvalias medinuko akis, iš senovės yra tikram lietuviui būdingas jausmas, kurio reikėtų ne vengti, o puoselėti. Vilmanto Adamonio kūriniai, besiremiantys ne inovacija, o savų ir svetimų kraštų tradicija, verčia prisiminti tai, kas, regisi, buvo jau užmiršta: gerumą ir paprastumą.
